psichològinis lakas, žmogaus gyvenimo įvykių laiko atspindys jo psichikoje. Tai įvairių gyvenimo įvykių vienalaikiškumo, nuoseklumo, trukmės, vyksmo spartos, jų priklausomybės dabarčiai, praeičiai ar ateičiai suvokimas, laiko glaustumo ir ilgumo, nutrūkstamumo ir nenutrūkstamumo, ribotumo ir beribiškumo išgyvenimas, savo amžiaus ir jo tarpsnių (vaikystės, jaunystės, brandos meto, senatvės), tikėtinos gyvenimo trukmės, mirties ir nemirtingumo, savo gyvenimo istorinių sąsajų su buvusių ir būsimų kartų, šeimos, visuomenės, visos žmonijos gyvenimu įsivaizdavimas. Galima išskirti tokią psichologinio laiko struktūrą: laiko išgyvenimas (tai yra laiko patyrimas – su įvykiais ar be jų, eina lėtai ar greitai), laiko perspektyva (labiausiai vyraujanti ir reikšminga žmogui laiko zona – praeitis, dabartis ar ateitis), požiūris ir tikėjimas (žinių pobūdis ir mintys laiko atžvilgiu, jų reikšmė), elgesys (laiko kontroliavimas ar nekontroliavimas, greitas ar lėtas tempas, vėlavimas ar punktualumas, laiko taupymas ar švaistymas). Psichologinio laiko svarbiausias objektas yra laiko perspektyva, tai yra procesas, per kurį asmuo savo asmeninės patirties tėkmę automatiškai priskiria psichologinio laiko sistemoms (praeičiai, dabarčiai, ateičiai). Šis procesas dažniausiai yra nesąmoningas, per jį įvykiams suteikiama ryšys ir reikšmė. Vieni psichologai teigia, kad laiko perspektyva atspindi individualios patirties kognityvinį padalijimą į praeities, dabarties, ateities laiko dalis ir yra susijusi su žmogaus gebėjimu numatyti ateities įvykius, apmąstyti praeitį, kiti išskiria laiko perspektyvos sampratos būdus – ši perspektyva gali būti suvokiama kaip tendencija mąstyti apie savo elgesio padarinius ateityje, kaip asmens bendra orientacija į praeitį, dabartį arba ateitį.
Yra keletas psichologinio laiko aiškinimo ir eksperimentinio tyrimo būdų. Kvantinė koncepcija teigia, kad yra įvairių dydžių subjektyvių laiko kvantų (nuo milisekundžių iki dešimtmečių), nuo kurių priklauso, kaip suvokiamas laikas, pavyzdžiui, kaip įsivaizduojamas vienalaikiškumas, nustatoma psichologinė dabartis. Įvykių koncepcijos požiūriu psichologinio laiko ypatybės priklauso nuo to, kiek vyksta įvykių ir koks jų intensyvumas, tai yra nuo pokyčių pačiame žmoguje ir jo aplinkoje, veikloje. Šios koncepcijos nepaaiškina kai kurių svarbių problemų, pavyzdžiui, psichologinio laiko grįžtamumo ir daugiamatiškumo galimybės, psichologinės praeities, dabarties ir ateities nelinijinio nuoseklumo, žmogaus amžiaus skirstymo kategorijomis vieneto.
Psichologinio laiko tyrinėjimo ištakos siejamos su 19 amžiaus pabaigoje vokiečių psichologo ir filosofo W. M. Wundto tyrimais. 1879 Leipcige jis įsteigė pirmąją eksperimentinę psichologijos laboratoriją, kur tyrė reakcijos į stimulus laiką, trukmės tarp pasikartojančių stimulų suvokimą, laiko vaizdinių formavimosi ypatumus, laiko tėkmės rūšis, laiko pakopas ir kita. Laiko suvokimo tyrimai išlieka reikšminga savarankiška psichologinio laiko tyrimų sritimi. 20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje daugiausia atliekami laiko išgyvenimo, arba subjektyvaus (individualaus, asmenybės) laiko, laiko reprezentacijos ir laiko matavimo, laiko trukmės, arba subjektyvaus laiko patyrimo (apima vidinio tempo ir stebimos trukmės tyrimus), laiko sukcesijos (sekos, tęstinumo; išskiriant 2 tyrimo sritis – praeitį ir dabartį bei ateitį), taip pat laiko planavimo ir laiko valdymo (laiko panaudojimas siekiant darbo ir asmeninio gyvenimo tikslų, gebėjimas racionaliai tvarkyti savo laiką ir laikytis individualios drausmės) tyrimai. Taikoma kognityvinės psichologijos arba psichofizikos metodai, psichometrijos, projekcijos, įvykių atgaminimu ir vertinimu pagrįstos metodikos.