psichosiñtezė (psicho… + sintezė), psichologijos ir psichoterapijos kryptis, tirianti asmenybės brendimo, žmogaus tapimo harmoninga, integruota, kūrybiška asmenybe problemas, padedanti žmogui suderinti savąjį ego ir Aš. Psichosintezės procesas atkuria psichinę pusiausvyrą, išsprendžia vidinius konfliktus ir krizes, lavina gebėjimus, atskleidžia talentus, harmoningai keičia žmogų, skatina pažinimą, savikūrą, savirealizaciją ir tobulėjimą. Kasdieniniame gyvenime žmogus dažnai valdomas iliuzijų, baimių, nesąmoningų kompleksų, kurie neleidžia savęs suprasti ir patirti gyvenimo pilnatvę. Asmenybės augimas priklauso nuo saviauklos, savityros, proto ir intuicijos galių, noro padėti sau, tikrosios dvasinės prigimties įsisąmoninimo. Psichosintezės procesas sukuria naują asmenybės įvaizdį, idealiojo Aš modelį, ateities viziją, sutelkia žmogaus jėgas, pastangas. Vidinei harmonijai ir integracijai pasiekti būtinas ryšys su vadinamąja tikrąja savastimi, kuri moko suprasti save ir sąmoningai keistis norima linkme, formuoja adekvatų, teisingą požiūrį į save ir kitus žmones. Apibrėžus idealiojo Aš modelį dažniausiai išskiriamos 3 psichosintezės tyrimo sritys: asmenybės, transpersonalinė ir dvasinė. Asmenybės lygmeniu labiau gilinamasi į asmenybės raidą, pabrėžiama stresų mažinimas, konfliktų sprendimas. Asmenybės psichosintezės metu žmogus pažįsta savo savybes, ypač tas, kurios trukdo optimaliai dirbti ir bendrauti, išmoksta su jomis išgyventi ir už jas atsakyti. Transpersonaliniu lygmeniu svarbu suvokti pasąmonės gelmes, ankstyvąsias vaikystės traumas, asmenybės identiškumą; tai skatina asmenybės brandumą ir saviraišką. Per transpersonalinę psichosintezę žmogus ugdo savyje humaniškumą, meilę, kūrybiškumą, sąžinę ir kita. Dvasinis lygmuo apima asmenybės sąsajų su aukštesniąja dvasine valia pajautą, psichoterapine praktika šiame lygmenyje sprendžiamos žmogaus laisvės ir atsakomybės problemos, ieškoma gyvenimo prasmės, ryšių su pasauliu.
Psichosintezė taikoma medicinoje (neurologiniams, psichosomatiniams sutrikimams, depresijai, priklausomybėms gydyti), psichokorekciniame darbe (ypač krizių išgyvenimų atveju), švietime (kūrybiniam potencialui plėtoti). Psichosintezė yra susijusi su transpersonaline psichoterapija ir egzistencine psichoterapija.
Psichosintezės pradininkas italų psichoterapeutas ir psichoanalitikas R. Assagioli (1888–1974) teigė, kad psichosintezė yra sąmoningas siekimas padėti augti sau kaip asmenybei. Pasak jo, asmenybės vidinio pasaulio supratimo modelį sudaro 7 elementai. Žemesnysis nesąmoningumas apima kūno gyvenimą reguliuojančias paprasčiausios psichinės veiklos formas – potraukius, nevisavertiškumo kompleksus, sapnus ir fantazijas, iliuzijas, fobijas, manijas, įkyrias idėjas, patologines apraiškas. Vidinį nesąmoningumą sudaro budriai sąmonei artimi ir lengvai į ją patenkantys psichiniai elementai. Aukštesnysis nesąmoningumas (viršsąmonė) reiškiasi intuityviu pažinimu, įkvėpimu, sąmonės nušvitimu (jame pasireiškia altruistinė meilė, didvyriški poelgiai, kūrybiniai gebėjimai). Sąmonės laukas yra tiesiogiai suvokiama mūsų asmenybės dalis, sudaryta iš nepertraukiamo vaizdų, minčių, jutimų srauto (jausmai, mintys, norai, siekiai prieinami stebėti, analizuoti ir vertinti). Sąmoninga savastis Aš yra aukštesnis savivokos lygis. Aukštoji savastis – paslaptinga asmenybės dalis, apie kurią sužinome būdami hipnozės būsenos, sapnuodami, virš jos egzistuoja tikroji savastis – pastovus, integruojantis centras, iš kurio Aš sugrįžta į sąmonės lauką. Kolektyvinis nesąmoningumas apsupa asmenybę, rodo jos ryšį su kitais žmonėmis.