Pskòvo istòrija. Vienas seniausių Rusios miestų, pirmą kartą paminėtas 903. Iš Pskovo buvo kilusi Kijevo Rusios valdovė Olga. Dėl prekybai palankios padėties Pskovas sparčiai plėtėsi, bet 1138 pateko į Didžiojo Naugardo (Naugardo respublikos) politinę priklausomybę. 13 a. viduryje–1510 Pskovo respublikos sostinė. 1266–99 Pskovo kunigaikštis buvo lietuvis Daumantas, kuris sėkmingai gynė Pskovą nuo Livonijos ordino (ir vėliau Pskovo kunigaikščiai dažnai buvo lietuviai). Nuo 14 a. Pskovas bendradarbiavo su Hanza (ji Pskove turėjo kontorą). Nuo 1510 Pskovas priklausė Maskvos didžiajai kunigaikštystei. 1581 08–1582 02, per Livonijos karą, buvo apgultas Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės (1581 08–11 jai vadovavo Steponas Batoras), 1615 07–10 – Švedijos kariuomenės. Per 1700–21 Šiaurės karą paverstas įtvirtinta karo stovykla.
Įkūrus Sankt Peterburgą prarado ūkinę, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų – ir strateginę svarbą. 1777–1927 gubernijos centras.
Nutiesus geležinkelį 19 a. antroje pusėje vėl sparčiau plėtotas ūkis. Per I pasaulinį karą Pskove buvo Šiaurės fronto štabo būstinė. 1917 03 15 imperatorius Nikolajus II Pskove atsisakė sosto. 1918 užimtas Vokietijos, 1919 – Estijos, vėliau Sovietų Rusijos kariuomenės.
Per II pasaulinį karą 1941–44 okupuotas Vokietijos kariuomenės; traukdamiesi naciai susprogdino istorinį kremlių. Nuo 1944 Pskovas – srities centras. 1897 turėjo 30 000, 1926 – 43 000, 1959 – 81 000, 1970 – 127 000, 1980 – 177 000 gyventojų.
-Pskovas