Ptolemajai

Ptolemãjai (gr. Ptolemaioi), Lagdai, Egipto valdovų dinastija, valdžiusi 305–30 pr. Kr. (lentelė).

Dinastijos pradžia

Pradininkas – vienas Aleksandro Makedoniečio karvedžių (diadochų) Ptolemajas I Soteras. 323 pr. Kr., mirus Aleksandrui Makedoniečiui ir diadochams pasidalijus jo valstybę, Ptolemajas I Soteras gavo valdyti Egiptą; 305 pr. Kr. pasiskelbė karaliumi.

Ptolemajų suklestėjimas ir dinastiniai karai

Valdant Ptolemajo I Sotero vaikaičiui Ptolemajui III Euergetui (246–221 pr. Kr.) Ptolemajų Egiptas pasiekė didžiausią galybę; per karus su Seleukidų valstybe buvo užimta arba vėl įtvirtinta Egipto valdžia didžiojoje dalyje Sirijos, dalyje Mažosios Azijos. Ptolemajo IV Filopatoro laikais (221–205 pr. Kr.) Egiptas dar išsaugojo buvusią įtaką, bet jo valdymo pabaigoje pradėjo silpnėti; šalyje prasidėjo neramumai. 205 pr. Kr. per vidaus kovą Ptolemajas IV Filopatoras buvo nužudytas, karaliumi tapo jo sūnus Ptolemajas V Epifanas. Jam valdant Egiptas neteko visų valdų Mažojoje Azijoje, Sirijoje ir Palestinos. 180 pr. Kr. valdžią Egipte perėmė Ptolemajo V Epifano sūnus Ptolemajas VI Filometoras; Egipte prasidėjo dinastiniai karai tarp Ptolemajo VI Filometoro ir jo brolio bei bendravaldžio Ptolemajo VIII Euergeto, vėliau tarp Ptolemajo VIII Euergeto ir jo sesers bei žmonos Kleopatros II, tarp Kleopatros III (Ptolemajo VIII Euergeto našlės) ir jos sūnų Ptolemajo IX Sotero (valdė 116–80 pr. Kr.) ir jo bendravaldžio Ptolemajo X Aleksandro I (valdė 101–88 pr. Kr.). Šalyje susiklostė kelios tarpusavyje besivaržančios politinės grupuotės.

Santykiai su Roma

Nuo 1 a. pr. Kr. pradžios į šią kovą pradėjo kištis Roma, paremdama sau naudingus kandidatus. Romos statytinis Ptolemajas XI Aleksandras II (valdė 80 pr. Kr.) buvo užmuštas sukilusių Aleksandrijos gyventojų. Ptolemajas XII (valdė 80–51 pr. Kr.) 58 pr. Kr. buvo išvytas, bet grįžo į sostą padedamas Romos kariuomenės. 51 pr. Kr. Egipto soste įsitvirtino Ptolemajas XIII ir jo sesuo, žmona, bendravaldė Kleopatra VII. 48 pr. Kr. Kleopatra VII kovą su broliu dėl valdžios pralaimėjo ir buvo ištremta. Per Aleksandrijos karą (48–47 pr. Kr.), padedama Romos karvedžio Cezario, ji grįžo į valdžią ir valdė kartu su kitu savo broliu Ptolemaju XIV. 44 pr. Kr. jam mirus Kleopatros VII formaliu bendravaldžiu tapo jos ir Cezario sūnus Cezarionas (Ptolemajas XV). 30 pr. Kr. Romos karvedys Oktavianas (nuo 27 pr. Kr. Augustas) užėmė Egiptą ir jį pavertė Romos imperijos provincija; Kleopatra VII nusižudė, jos sūnus buvo nužudytas; Ptolemąjų dinastija nustojo gyvuoti.

Helenistinės kultūros centras

Ptolemajų valdymo metais Egiptas, greta Seleukidų karalystės, tapo galingiausia helenistine valstybe. Dėl graikų kultūros poveikio šalis labai suklestėjo. Egipto sostine tapo Aleksandrija, kuri ilgainiui virto svarbiausiu helenistinio pasaulio Viduržemio jūros baseine kultūros ir ekonomikos centru. Užkariautojai (graikai, makedonai) ir dalis su jais suartėjusios vietos diduomenės virto privilegijuotu visuomenės sluoksniu. Didelę įtaką šalies politiniam valdymui darė karalienės. Ptolemajai buvo tipiška senovės Rytų šalių despotinių monarchijų dinastija. Karalius ir karalienė buvo sudievinti. Pagal senovės Egipto tradiciją ir užkariautojo teisę Ptolemajai buvo visos Egipto žemės savininkai. Jų valdžia rėmėsi samdomąja graikų ir makedonų kariuomene, biurokratiniu aparatu.

* Kleopatros I–VI įvairiu metu buvo regentės arba bendravaldės