Pūčkorių atodanga
Pūčkõrių atódanga, Puškõrių atódanga, erozinė atodanga Vilniaus miesto rytiniame pakraštyje, Pavilnių regioninio parko teritorijoje; geologinis gamtos paminklas (nuo 1974). Aukštis apie 65 m, plotis – 260 m (didžiausia Lietuvoje).
Vilnios erozinio slėnio dešiniajame šlaite (skardyje) atsidengia kvartero sistemos uolienos – vidurinio pleistoceno Medininkų ledyno ir jo tirpsmo vandenų suklotos nuogulos (priemolis, rieduliai, gargždas, žvyras, smėlis, aleuritas, juostuotasis molis). Daug kur sluoksniai sujaukti vėlesnio (Nemuno) apledėjimo ledynų, suraukšlėti, vietomis apversti. Atodangoje rasta senesnių geologinių sistemų alochtonų (iš pradinės slūgsojimo vietos ledyno atneštų uolienų atplaišų): juros laikotarpio pilko molio luistas su belemnitų, amonitų liekanomis, kreidos laikotarpio kreidos luistas. Pučkorių atodangos šlaitas nestabilus, dažnos nuošliaužos. Viršutinė dalis stati, su dažnomis griovų užuomazgomis, apardyta kritulių, vėjo. Vidurinė dalis išvagota linijinės erozijos – lietaus ir sniego tirpsmo vandens suformuotais grioveliais. Papėdė – apaugusi medžiais ir krūmais, joje gausu nuobirų (gargždo, riedulių), kurių Vilnios srovė nespėja nunešti. Skardžio nestabilumą sukelia Vilnios šoninė ir kritulių linijinė erozija bei gravitaciniai reiškiniai.
Pūčkorių atodanga
Įrengtas Pūčkorių pažintinis takas (žiedinis, 3 skirtingo ilgio maršrutai: 2,8 km, 3,7 km ir 5,3 km) su apžvalgos aikštelėmis, informaciniais stendais. Šalia Belmonto pramogų parkas, Pūčkorių piliakalnis.
Ties Pūčkorių atodanga, kairiajame krante, 17–19 amžiuje buvo įrengta patrankų liejykla (nuo jos kilęs Pūčkorių atodangos pavadinimas; lenkų kalba puszkarnia – patrankų liejykla).
Pučkorių atodangą aprašė B. Rydzewskis (1925), vėliau ją tyrinėjo L. Micas (1946), V. Čepulytė (1963), A. Linčius (1990).
Pūčkorių atodanga
Pūčkorių atodanga