Pusiáujo Gvinjos istòrija
Ikiistoriniai laikai
Dabartinės Pusiaujo Gvinėjos teritorijoje seniausių žmonių gyvenimo pėdsakų (datuojami 30 000 metų senumo radiniais) aptikta žemyninėje dalyje. 17–19 a., migruojant bantų gentims, čia įsikūrė fangų, kiek vėliau – bubių gentys. Jos daugiausia vertėsi medžiokle, maisto rinkimu, žvejyba.
Kolonijiniai laikai
1471 portugalų keliautojas Fernando Póo, ieškodamas jūrų kelio į Indiją, atrado Bioko salą, kurią pavadino Formosa Flora (lietuviškai Grožio augalija); 1494 sala pavadinta jos atradėjo Fernando Póo vardu. 1474 portugalai išsilaipino Annabóno saloje. 15 a. pabaigoje šias salas (ir dar Corisco) ateiviai pradėjo kolonizuoti, kūrė vergų prekybos punktus. Pamažu jose plito portugalų kalba, krikščionybė. 1778 Ispanijos ir Portugalijos sutartimi mainais už teritorines nuolaidas Pietų Amerikoje (dabartinių Urugvajaus ir Paragvajaus teritorijose) šios salos atiteko Ispanijai; Fernando Póo saloje Ispanija galutinai įsitvirtino tik 1843. 19 a. pradžioje, po karų su vietos gyventojais, Ispanija užėmė Río Muni pakrantę. 1827 Fernando Póo salos šiaurės pakrantėje Didžioji Britanija įkūrė miestą, kuris tapo jūrų laivyno baze kovai su vergų prekyba (buvo vadinamas Port Clarence’u, vėliau iki 1973 Santa Isabeliu; Dabartinė Pusiaujo Gvinėjos sostinė – Malabas); 1845 perduotas Ispanijai. 1900, Ispanijai ir Prancūzijai nustačius žemyninių valdų sienas, galutinai buvo nustatytos ir Río Muni ribos.
Kolonijiniais laikais Pusiaujo Gvinėjos ūkio svarbiausia šaka tapo kakavmedžių, kiek mažiau – kavamedžių auginimas. Šalyje, greta portugalų, paplito ispanų kalba. Klostėsi kolonijinė visuomenės struktūra. Per Ispanijos pilietinį karą (1936–39) Pusiaujo Gvinėja liko lojali Ispanijos Respublikos vyriausybei. 1959 šalyje susikūrė pirmosios politinės partijos, siekiančios nepriklausomybės. 1960 norėdama susilpninti tautinį judėjimą Ispanijos vyriausybė panaikino Fernando Póo ir Río Muni teritorijų kolonijinį statusą ir sukūrė vadinamąją Ispanijos užjūrio provinciją (Ispanijos Gvinėja). 1964 01 šios teritorijos gavo vidaus savivaldą; sudaryta autonominė vyriausybė.
Nepriklausomybės laikai
1968 10 12 paskelbta nepriklausoma Pusiaujo Gvinėjos Respublika. Prezidentu (pirmuoju) išrinktas F. Maciasas Nguema, kuris atstovavo krašte vyraujančiai fangų etninei grupei. Šalyje beveik iš karto įsigalėjo autoritarinis režimas. 1970 įvesta vienpartinė politinė sistema ir įkurta proprezidentinė Vieningoji nacionalinė darbo partija. 1970 F. Maciasas Nguema pasiskelbė prezidentu iki gyvos galvos. Šalyje pradėta persekioti politinius oponentus ir režimu nepatenkintus asmenis (F. Maciaso Nguemos laikais buvo nužudyta apie 8000 žm.), europietiškų vietovardžių ir žmonių vardų afrikietinimo kampanija (1973 sostinė Santa Isabelis pavadinta Malabu, Fernando Póo sala – Maciaso Nguemos Biyogo sala). 1975 uždarytos mokyklos, 1978 – bažnyčios. Stiprintas valstybinis ūkio sektorius, ribota gyventojų ekonominė veikla. Visa tai nusmukdė šalies ūkį ir sukėlė nepasitenkinimą. 1979 08 03 prezidento F. Maciaso Nguemos sūnėnas Nacionalinės gvardijos vadas ir gynybos ministro pavaduotojas T. Obiangas Nguema Mbasogo surengė valstybės perversmą ir nuvertęs dėdę pasiskelbė valstybės vadovu. Naujasis režimas panaikino arba nutraukė daugiausia nepasitenkinimo sukėlusias buvusio režimo reformas; tai kiek sušvelnino padėtį šalies viduje ir pagerino santykius su užsieniu. 1982 priimta nauja konstitucija. 1982 T. Obiangas Nguema Mbasogo buvo išrinktas prezidentu (išrinko Aukščiausioji karo taryba; 1989, 1996, 2002, 2009 ir 2016 perrinktas kaip vienintelis kandidatas arba esant keliems formaliai iškeltiems kandidatams). 1988 įkurta valdančioji Pusiaujo Gvinėjos demokratų partija; atstovauja fangų interesams. 1991 leista veikti ir kitoms politinėms partijoms, bet jų veikla griežtai kontroliuojama. Valdant T. Obiangui Nguemai Mbasogo šalyje susiklostė autoritarinis režimas su kai kuriais valdžios kontroliuojamais paviršutiniškais prezidentinio valdymo formos bruožais. Visus aukščiausiuosius postus užima prezidento šeimos ir giminės nariai. Veikia oficiali valdžios kontroliuojama opozicija; tikroji opozicija yra persekiojama ir veikia Ispanijoje. Nepriklausomybės laikais (ypač 8 dešimtmetyje) šalies ūkis, labiausiai žemės, smuko: 1969 Pusiaujo Gvinėja eksportavo 36 000, 2000 – tik 4800 tonų kakavos. Smuko ir kavos eksportas. Šiek tiek padidėjo medienos eksportas; tai kelia šalies visuomenės susirūpinimą dėl šalies ekologinės padėties. Pusiaujo Gvinėjos ekonominę padėtį iš dalies gelbėjo Vakarų Europos valstybių, Jungtinių Amerikos Valstijų ir tarptautinių organizacijų (Pasaulio banko ir kitų) parama. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje Pusiaujo Gvinėjos ekonominę padėtį labai pagerino rasta nafta; Pusiaujo Gvinėja šiame Afrikos regione tapo trečia pagal dydį (po Nigerijos ir Angolos) naftos eksportuotoja. Pajamos už naftą sudaro apie 90 % visų šalies pajamų iš eksporto. Naftos eksportas garantavo ir šalies BVP augimą: 1999 išaugo 123 %, 2001 – 115 %. Didžioji dalis gyventojų šio ekonomikos augimo nepajuto; pajamos už naftą daugiausia atitenka šalį valdančiai T. Obiango Nguemos Mbasogo šeimai. 2016 duomenimis, daugiau kaip pusei šalies gyventojų neprieinamas švarus geriamasis vanduo, o apie 20 % vaikų miršta nesulaukę 5 metų. Ūkio plėtrą stabdo korupcija, nusikalstamumas.
2007 12 Bate ir Malabe vyko etniniai neramumai (kilo administracijai apkaltinus Kamerūno piliečius banko apiplėšimu). 2011 paskelbta, kad 2020 šalies sostinė bus perkelta į Oyalos miestą (pervadintas Ciudadu de la Pazu).
Pusiaujo Gvinėja yra Jungtinių Tautų (1968), Afrikos Sąjungos (1968), Tarptautinės frankofonijos organizacijos (1989), OPEC (2017) narė.
Pusiaujo Gvinėjos konstitucinė santvarka
Pusiaujo Gvinėjos partijos ir profsąjungos