pỹliavos, natūrinės duoklės, mokesčiai, mokami žemės ūkio produktais, dažniausiai grūdais.
Pyliavos imtos mokėti 18 a. antroje pusėje kai kuriems dvarininkams įsteigus grūdų magazinus baudžiauninkams šelpti nederliaus metais. Nuo 1795 Rusijos imperijos valdomoje Lietuvoje (išskyrus Prūsijai atitekusią Užnemunę) magazinai buvo steigiami visose gyvenvietėse, jie tapo privalomi visiems dvarininkams, pyliavos – visiems valstiečiams. Pyliavos pagal valdžios nustatytas normas (nuo 1834) į magazinus buvo pristatomos iki I pasaulinio karo.
Per 1812 Prancūzijos–Rusijos karą pyliavų iš gyventojų reikalavo Lietuvą užėmusi Prancūzijos kariuomenė. Per I pasaulinį karą Lietuvoje dideles grūdų ir kitų žemės ūkio produktų pyliavas nustatė Vokietijos okupacinė valdžia. Už jų nevykdymą buvo skiriamos baudos, kalinama, net viešai sušaudoma. 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą 1941 04 valstiečiams įvestos didžiulės pyliavos, didesniems kaip 25 ha ūkiams nustatytos skubios papildomos grūdų pyliavos. Už jų nevykdymą apie 1100 ūkininkų buvo teisiama, dalis įkalinta Pravieniškių darbo stovykloje. 1941 viduryje Lietuvą okupavusios nacių Vokietijos civilinė administracija didelių nustatytų pyliavų neatidavusius ūkininkus siųsdavo į koncentracijos stovyklas, kai kuriuos sušaudė. Nuo represijų nukentėjo apie 11 000 ūkininkų. Po II pasaulinio karo sovietų valdžia vėl įvedė didžiules pyliavas (grūdų, mėsos, pieno, kiaušinių); jos tapo ūkininkų žlugdymo, kolektyvizacijos greitinimo įrankiu. Vadinamiesiems buožėms (iki 1953 priskirta apie 15 000 ūkininkų) pyliavų normos labai padidintos. Pyliavų neįstengdavo atiduoti dauguma valstiečių; nepriemokos būdavo išieškomos, skolininkų turtas nusavinamas, jie patys teisiami (iki 1951 aprašytas 103 000 ūkininkų turtas, 45 000 perduota teismui, 1200 kalinta).