racionalizãcija (pranc. rationalisation), visuomenėje plintantis procesas, kai vis daugiau socialinių veiksmų grindžiama teleologiniu (tikslingu) veiksmingumu ar išskaičiavimu ir vis mažiau – paskata, kylančia iš doros, jausmų, papročių ar tradicijų. Racionalizacija laikoma industrializacijos sukeltos modernizacijos pagrindiniu aspektu, ypač pasireiškiančiu Vakarų visuomenėse, rinkos ekonomikos šalyse. Racionalizacijai būdinga moderniųjų technologijų ir mokslo plėtra, racionalus viešasis administravimas, komercializacija. Kai kurie sociologai (pavyzdžiui, kritinės teorijos šalininkai), filosofai teigia, kad racionalizacija klaidingai laikomas pažangiu procesu, nes ji neigiamai veikia visuomenę, ją nužmogina, daro vartotojišką, prieštarauja Šviečiamojo amžiaus pagrindiniams principams.
Racionalizacijos sąvoką suformulavo vokiečių sociologas M. Weberis veikale Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia (Die protestantische Ethik und der Geist des Kapitalismus 1904–05), kuriame teigė, kad kai kurios protestantizmo doktrinos (ypač kalvinizmas) naudoja ekonominės naudos racionalias priemones, kurios skatina kapitalizmo plėtrą. Anot vokiečių filosofo J. Habermaso, racionalizacijai poveikį turi ne tik instrumentinis (apimantis skaičiavimą ir našumą), bet ir komunikacinis (plečiantis visuomenės narių tarpusavio supratimą) racionalumas. Lenkų sociologas Z. Baumanas 1991 veikale Šiuolaikiškumas ir ambivalentiškumas (Modernity and Ambivalence) teigė, kad racionalizacija, kaip šiuolaikiškumo apraiška, gali būti siejama su holokaustu. Pasak jo, vartotojiškoje visuomenėje nepažįstamumas ir kitoniškumas vilioja (pavyzdžiui, turizme), bet taip pat kelia baimę (ji lėmė neapykantą žydams). Z. Baumanas teigė, kad holokaustą reikėtų traktuoti ne kaip regresinį barbarizmą, bet kaip modernybės ir siekio įvesti tvarką visuomenėje apraišką.