radikaleji dešineji, socialinės lygybės, mažumų socialinės integracijos idėjas atmetančios, linkusios į ksenofobiją ir pabrėžiančios paprasto žmogaus interesus politinės partijos. Radikaliųjų dešiniųjų terminas nėra visuotinai priimtas, dažniausiai pasitaikanti alternatyva – kraštutiniai dešinieji (daugeliui tyrėjų nepriimtinas dėl sąsajų su grupėmis, veikiančiomis už demokratinės sistemos ribų ir nevengiančiomis smurto). Kitaip nei kitas partijų grupes (pvz., liberalų, komunistų), radikaliuosius dešiniuosius sunkiau atskirti, nes jie nevienodi savo ideologija, struktūra ir lyderių retorika. Radikaliųjų dešiniųjų bendri bruožai: jie radikalūs (radikalizmas), nes atmeta nusistovėjusią sociokultūrinę ir sociopolitinę sistemą, remia rinkos ekonomiką, drastišką valstybės įtakos mažinimą, bet nėra atvirai nusistatę prieš demokratinę sistemą. Jie yra dešinieji, nes atmeta socialinės lygybės idėją ir jos siekiančius projektus, nepritaria marginalių grupių integracijai, jų ksenofobija kartais perauga į rasizmą ir antisemitizmą. Radikalieji dešinieji nepriklauso tarptautiniams susivienijimams ir jų partijų pavadinimai nėra panašūs.
Kartais skiriamos dvi radikaliųjų dešiniųjų partijų grupės: kilusios iš istoriškai senų dešiniųjų partijų (pvz., Italijos socialinis judėjimas, Italijos Trispalvė liepsna, Vokietijos nacionaldemokratinė partija, Vokietijos liaudies sąjunga, Olandijos Centro partija, Belgijos Flamandų blokas, Didžiosios Britanijos Nacionalinė partija) ir poindustriniu laikotarpiu savarankiškai susikūrusios partijos (pvz., Prancūzijos Nacionalinis frontas, Vokietijos Respublikonai, Danijos ir Norvegijos Progreso partijos, Austrijos laisvės partija, Švedijos Naujoji demokratija).
Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje dėl ekonominės plėtros, gerėjančių pragyvenimo sąlygų vyravo kompromisams ir sutarimui palankus politinis klimatas, kairiosios ir dešiniosios ekstremistinės grupės didesnio pritarimo neturėjo, buvo mažareikšmės. 20 a. 6 dešimtmečio pabaigoje–7 dešimtmečio pradžioje prasidėjo spartūs ūkio ir socialiniai pakitimai, vyriausybės sunkiai įveikdavo rinkos ekonomikos plėtros cikliškumus, 1973 kilo pirmoji visuotinė naftos krizė. Visuomenė pradėjo permąstyti liberaliąsias vertybes, vyriausybės ėmėsi neokeinsistinės ir neoliberalios politikos, daugelyje sričių atsisakyta valstybės paramos. Sumažėjo daugelio gyventojų socialinio saugumo jausmas, darėsi akivaizdesnis gamtos išteklių ribotumas, pasauliniu mastu pasijuto demografinis sprogimas besivystančiose šalyse. Šie ir kiti procesai paveikė Vakarų demokratijų politinę tvarką. 20 a. 8–9 dešimtmečiais atsirado daug naujų socialinių judėjimų, padaugėjo socialinių konfliktų ir politinių neramumų. Šiuo laikotarpiu sustiprėjo ir radikalieji dešinieji. Pvz., Belgijoje susikūrė Flamandų blokas, Prancūzijoje – Nacionalinis frontas, Italijoje – Šiaurės lyga, Šveicarijoje – Automobilių partija (kovojo su žaliųjų reikalavimais riboti automobilių eismą) ir Ticino lyga. Tai nebuvo visai naujas reiškinys, panašius susivienijimus (Prancūzijos pužadistų, Italijos socialiniai judėjimai) kai kuriose šalyse rinkėjai didesniu mastu paremdavo ir anksčiau, bet 20 a. pabaigoje radikaliųjų dešiniųjų iškilimas pastebimas pasauliniu mastu: jie sustiprėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose (pvz., Patricko Josepho Buchanano, Henryʼio Rosso Perroto vadovaujami populistiniai judėjimai), Kanadoje (Vakarų Kanadoje susikūrusi Reformų partija, oponuojanti labiau prancūzakalbės Rytų Kanados gyventojų politinėms nuostatoms), Indijoje, iš dalies Rusijoje (V. Žirinovskio vadovaujama Rusijos liberalų demokratų partija dėl imperinių ambicijų kartais nepriskiriama radikaliesiems dešiniesiems), Australijoje (Vienos tautos partija, kovojanti su imigracija ir daugiakultūriškumo tendencijomis). Panašių politinių susivienijimų radosi ir pokomunistinėje Vidurio ir Rytų Europoje, dauguma jų buvo trumpalaikiai, bet šios grupės partijų visada likdavo politinėje scenoje.
21 a. pradžioje labai pagausėjo radikaliųjų dešiniųjų fenomeną tiriančios literatūros. Mokslininkai pastebėjo, kad radikalieji dešinieji stipresni proporcinę rinkimų sistemą (ji palankesnė visoms mažoms partijoms) turinčiose šalyse ir ten, kur didesni socialiniai skirtumai. Už juos dažniausiai balsuoja smulkūs privatininkai, nekvalifikuoti darbininkai ir dirbantieji kvalifikuotą fizinį darbą (nors Italijoje radikaliuosius dešiniuosius daugiausia remia aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės). Radikalieji dešinieji yra modernizacijos padarinys, jie sugeba paveikti politinę sistemą net ir neturėdami politinės valdžios ir, manoma, artimiausioje ateityje neišnyks.
kraštutiniai dešinieji