radiolokãcinė astronòmija, radioastronomijos šaka, naudojanti radiolokaciją Saulės sistemos kūnams tirti. Radiolokaciniai stebėjimai daromi galingais radioteleskopais iš Žemės arba iš erdvėlaivių. Į tiriamąjį objektą pasiunčiamas trumpas ir siauro dažnių intervalo radijo impulsas. Po atspindžio grįžęs ir vėl priimtas radijo impulsas yra ištįsęs laike, nes taikinys yra maždaug apvalus, o įvairios jo dalys nevienodai nutolusios nuo radiolokatoriaus. Kūno sukimasis sukelia impulso plitimą pagal dažnius (Dopplerio reiškinys). Šių profilių analizė parodo kūno dydį, formą, sukimąsi, paviršiaus reljefo savybes. Tik radiolokacijos būdu pavyko nustatyti Veneros (jos paviršių dengia debesys) sukimosi apie ašį periodą ir kryptį, sudaryti gana detalų jos paviršiaus žemėlapį. Radijo bangų atspindys stebėtas beveik nuo visų planetų, kai kurių palydovų, kometų, daugelio asteroidų. Radiolokacija tinka meteorams registruoti ir Žemei pavojingiems asteroidams sekti. Bangas, nukreiptas į Saulę, atspindi jos vainikas. Pagal labai tikslius planetų nuotolius, gaunamus radiolokatoriais, patikslintas Saulės sistemos mastelis. Radiolokacinė astronomija atsirado 20 a. 5 dešimtmetyje. 1946 iš Žemės prasidėjo Mėnulio radiolokaciniai stebėjimai, 1959 – Saulės, 1961 – Veneros.
906