radiometrija

radiomètrija (lot. radio – spinduliuoju + gr. metreō – matuoju), metodai, naudojami fizikiniams dydžiams, apibūdinantiems įvairių spinduliuočių šaltinius ir pačią spinduliuotę, matuoti. Radiometrijos metodais matuojamas garso slėgis, įkaitusių kūnų optinės spinduliuotės energija, jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių aktyvumas, medžiagų ir žmogaus organų apšvitos dozės ir kiti spinduliuočių parametrai. Alfa ir beta spinduliuočių šaltinių aktyvumas matuojamas 4π metodu (registruojamos iš šaltinio bet kuria kryptimi spinduliuojamos dalelės). Kietųjų radioaktyviųjų šaltinių spinduliuotės aktyvumas matuojamas dujinio išlydžio skaitikliais, jonizacijos kameromis, radionuklidų, kurie skyla pakopomis, sutapčių metodu. Labai aktyvių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių aktyvumas matuojamas kalorimetriniu metodu, grindžiamu šiluminiu reiškiniu, kurį sukelia radionuklidų skilimas. Radionuklidų kiekis šaltinyje nustatomas masės spektrometru arba emisine spektrine analize, spinduliuotės aktyvumas – lyginant matuojamų ir etaloninių šaltinių aktyvumus. Gama ir beta spinduliuočių šaltinių aktyvumui nustatyti naudojama jonizacijos kamera, scintiliacinis skaitiklis, gama spinduliuotės šaltinių – dar ir puslaidininkinis skaitiklis. Radiometrija naudojamasi medžiagoms tirti žymėtųjų atomų metodu, vandens radioaktyvumui, uolienų amžiui nustatyti, ieškant naudingųjų išgavų, radiobiologijoje, radiochemijoje, dozimetrijoje ir kitose srityse.