radiomètrinis datãvimas, geologinių ir archeologinių objektų absoliučiojo amžiaus (metais) nustatymas pagal juose esančio cheminio elemento radioaktyviojo izotopo branduolio skilimo greitį ir likusį kiekį bei skilimo produkto (cheminio elemento) kiekį. Neorganinių medžiagų (uolienų, mineralų) radiometrinis datavimas atliekamas sugretinant radioaktyviojo izotopo ir jo skilimo produkto kiekius tiriamojoje medžiagoje, organinių medžiagų (medienos, audinių, griaučių) – pagal radioaktyviojo izotopo ir to paties elemento stabiliojo izotopo santykio tiriamojoje medžiagoje ir šių izotopų santykio organizmuose skirtumą (radiokarboninis metodas). Apytikslis visų objektų amžius apskaičiuojamas naudojant radioaktyviojo izotopo skilimo greitį. Pagrindiniai radiometrinio datavimo metodai: urano–švino (235U skilimas į 207Pb, pusėjimo trukmė T1/2 7·108 m., t. p. 238U skilimas į 206Pb, T1/2 4,5·109 m.), samario–neodimio (147Sm skilimas į 143Nd, T1/2 1,06·1011 m.), kalio–argono (40K skilimas į 40Ar, T1/2 1,3·109 m.: 40K yra žėrutyje ir feldšpatuose), rubidžio–stroncio (87Rb skilimas į 87Sr, T1/2 5·1010 m.; tiriamos senos metamorfinės uolienos), urano–torio (234U skilimas į 230Th, T1/2 8·104 m.; kartu vyksta gretutinis procesas – 235U skilimas į 231Pa, T1/2 3,43·104 m.; tiriamos karbonatinės nuosėdinės ir kitos vandenynų nuosėdos), radiokarboninis (14С skilimas, T1/2 5,73·103 m.; naudojamas paleontologijoje ir archeologijoje, geochronologijoje; datavimo riba iki 6,2·104 m.). Iš radiometrinio datavimo duomenų nustatomas ir Žemės, gamtinių ir dirbtinių medžiagų amžius.
Radiometrinį datavimą 1905 sukūrė E. Rutherfordas.
2509