radionavigãcija (lot. radio – spinduliuoju + navigatio – laivyba), navigacijos sritis, susijusi su tam tikro objekto buvimo vietos, jo greičio ir (arba) kitų jo parametrų nustatymu arba informacijos apie juos gavimu naudojant radijo bangų sklidimo savybes. Judančio objekto buvimo vieta nustatoma pagal kryptis į žinomoje geografinėje vietoje veikiančias radijo stotis, pvz., radijo švyturius, arba pagal atstumus iki jų. Radionavigacijos priemones sudaro radionavigacijos įtaisai ir įrenginiai (radiokompasai, radiopelengatoriai, radijo tolimačiai, radijo ir radariniai aukščiamačiai, radiosekstantai, radijo švyturiai ir kita), kuriais nustatoma viena kuri nors judančio objekto koordinatė ir radionavigacijos sistemos, kuriomis gaunama visa informacija apie objekto buvimo vietą. Pagal naudojamą radijo bangų diapazoną radionavigacijos sistemos skirstomos į trumpabanges, ilgabanges ir kitas, pagal radijo signalų, naudojamų navigaciniams elementams matuoti, parametrą – į amplitudines, fazines, dažnines, laikines ir kombinuotąsias, pagal koordinačių nustatymo metodą – į azimutines, apskritimines ir mišriąsias; pagal judančių objektų, gaunančių navigacinę informaciją, skaičių – į ribotos ir neribotos pralaidos radionavigacijos priemones. Naudojant radionavigaciją nustatoma laivo arba orlaivio buvimo vieta, jų tarpusavio išsidėstymas ir kryptis į nurodytus taškus; reliatyvusis greitis Žemės paviršiaus arba kitų judančių objektų atžvilgiu; išmatuojamas orlaivių skrydžio aukštis. Radionavigacija padidina objektų judėjimo tam tikrais maršrutais tikslumą, laivų plaukiojimo ir orlaivių skraidymo nepalankiomis meteorologinėmis sąlygomis saugumą.
3020