Rãdvilos (lenk. Radziwiłłowie), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), Abiejų Tautų Respublikos (ATR), nuo 17 a. ir Prūsijos didikų giminė. Kunigaikščiai (1547). 16–18 a. 22 Radvilos buvo kancleriai, maršalkos (maršalka, maršalka), etmonai ir iždininkai, 37 vaivados, 2 vyskupai, kardinolas ir karalienė. Naudodamiesi valdžia ir vedybų ryšiais su didikų Manvydų, Goštautų, Kęsgailų, Chodkevičių, Kiškų, Olelkaičių giminėmis įgijo visoje LDK didelių valdų su pilimis, miestais; nustelbę Goštautus tapo galingiausiais, įtakingiausiais ir turtingiausiais LDK.
Radvilų Trijų ragų herbas
Radvilų Biržų pilies rūmai (17 a., atstatyti 1978–86)
1528 LDK kariuomenei nuo 18 240 dūmų davė 760 raitelių, 1567 nuo 28 170 – 940 raitelių ir 1585 pėstininkus. Turėjo ir savo privačią kariuomenę (iki 6000 žmonių) su artilerija, Palenkės Białos (dabar Biała Podlaska), Biržų, Liubčios (prie Naugarduko), Myriaus, Nesvyžiaus, Slucko ir Olykos (Voluinės sr.) pilis. Klecko, Myriaus, Nesvyžiaus ir Olykos valdos buvo paverstos ordinacijomis (nedalomomis valdomis, dar vadintomis majoratais, kuriuos paveldi vyriausieji sūnūs). Paskutinis Nesvyžiaus ir Klecko Radvilų šakos atstovas ir ordinacijos savininkas buvo Leonas Vladislovas (m. 1959), Olykos šakos ir ordinacijos – Jonušas Pranciškus (m. 1967); šių šakų palikuoniai tebegyvena. Žymiausios Radvilų rezidencijos nuo 16 a. pabaigos buvo Biržai, Kėdainiai, Dubingiai, Olyka, Nesvyžius, Kleckas, Koidanava (dabar Dziaržynsk), Sluckas ir Vilnius.
Radvilos atkakliai ir nuosekliai kovojo dėl LDK valstybinio savarankiškumo, atstovaudavo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, kai jo nebūdavo LDK. Jų ir kitų didikų pastangomis prie LDK buvo prijungta Livonija su Rygos uostu.
Nuo 16 a. vidurio dalis Radvilų tapo protestantais, reformacijos LDK rėmėjais ir skleidėjais. Nesvyžiaus katalikiškos šakos Radvilos studijavo Strasbūro, Bolonijos, Romos, Grazo, Vienos universitetuose, Biržų evangelikų reformatų šakos Radvilos – protestantiškuose Vokietijos bei Prūsijos (Karaliaučiaus), Nyderlandų (Leideno, Utrechto) universitetuose. 17 a. pradžioje Radvilos susigiminiavo su Vokietijos Hohencolernų dinastija, darė įtaką Prūsijos valdovų politikai. 17 a. antroje pusėje įtakingumu LDK juos nustelbė didikai Pacai. Tuo metu Radvilų svarbiausios šakos buvo Goniądzo ir Medilo (Baltarusija; 15 a. pabaiga–1542; katalikai), Nesvyžiaus‑Olykos (katalikai; Nesvyžiaus šaka baigėsi 1813 Dominyko mirtimi) ir Biržų‑Dubingių (evangelikai reformatai; baigėsi 1669 Boguslavo mirtimi; moteriškoji linija baigėsi 1695 mirus Boguslavo dukteriai Liudvikai Karolinai Radvilaitei).
Mikalojaus Radvilos Senojo portretas (raižinys, 18 a., dailininkas Hiršas Leibovičius, iš knygos Icones familiae ducalis Radivilianae Nesvyžius 1758)
Radvilų pirmtakai – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais (14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje) pasižymėję elitiniai lietuvių bajorai Sirputis ir Viršulis. Giminės pradininkas buvo Sirpučio sūnus didikas Kristinas (krikšto vardas) Astikas (m. 1442 ar 1443; Astikai). Šio sūnus Radvila Astikaitis (m. 1477) 1433–34 ir nuo 1463 (kitais duomenimis, 1420–28, 1433–34, 1440–apie 1452 ir nuo maždaug 1459) buvo LDK krašto (žemės) maršalka, nuo 1463 Trakų vaivada, nuo 1475 Vilniaus kaštelionas. Rėmė Kazimiero Jogailaičio kandidatūrą į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą (juo tapo 1440), palaikė ryšius su Goštautais. 1445 ir 1449 dalyvavo kare su Maskva. Jo palikuoniai turėjo tik Radvilų pavardę (vardą).
Barbora Radvilaitė (François Grenier litografija pagal 16 a. vidurio nežinomo dailininko paveikslą, buvusį Nesvyžiuje, po 1857, iš J. K. Vilčinskio Vilniaus albumo)
Radvilos Astikaičio sūnus Mikalojus (m. 1509; Mikalojus Radvila Senasis) buvo Vilniaus vaivada ir LDK kancleris. Tas pareigas turėjo ir jo vyriausias sūnus Mikalojus (1470–1521; jis vadovavo Lietuvos I Statuto rengimui; Mikalojus Radvila), kurio sūnus Mikalojus (m. 1529) buvo Žemaičių vyskupas. Kitas Mikalojaus Radvilos Senojo sūnus Jurgis (1480–1541; Jurgis Radvila) iškilo į LDK didžiuosius etmonus; jo duktė Barbora (g. 1520–23, m. 1551; Barbora Radvilaitė) tapo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmona. Mikalojaus Radvilos Senojo trečias sūnus Jonas (1474–1522; Jonas Radvila) buvo valstybės veikėjas, ketvirtas sūnus Albertas-Vaitiekus (g. apie 1476, m. 1519; Albertas Radvila) – Vilniaus vyskupas.
Jono sūnus Mikalojus Juodasis (1515–65; Mikalojus Radvila Juodasis) ir jo pusbrolis, LDK didžiojo etmono Jurgio sūnus, Barboros Radvilaitės brolis Mikalojus Rudasis (1512–84; Mikalojus Radvila Rudasis) turėjo didžiausią galią ir įtaką LDK, t. p. LDK ir ATR valdovui. Iš Šventosios Romos (Vokietijos) imperijos imperatoriaus Mikalojus Radvila Juodasis išsirūpino sau ir visai Radvilų giminei kunigaikščių titulus.
Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (vario raižinys, 17 a. pirma pusė, dailininkas Lucas Kilianas, Lietuvos dailės muziejus)
Juodojo ir Rudojo Radvilų palikuoniai tapo Nesvyžiaus‑Olykos ir Biržų‑Dubingių šakų pradininkais. Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnūs: Jurgis, Mikalojus Kristupas Našlaitėlis, Albrechtas ir Stanislovas Pamaldusis. Jurgis (1556–1600; Jurgis Radvila) buvo pirmasis Lietuvoje kardinolas, Mikalojus Kristupas Našlaitėlis (1549–1616; Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis) – valstybės ir kultūros veikėjas, piligrimas. Albrechtas (1558–92; palaidotas Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje) studijavo Leipcigo universitete, buvo pirmasis Klecko ordinatas. 1579–86 Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro (rūmų) maršalka, nuo 1586 buvo didysis maršalka, nuo 1580 – Kauno seniūnas. Baigiantis Livonijos karui (1558–83) dalyvavo sudarant tarp ATR ir Rusijos Zapolskij Jamo paliaubas (1582). Vedė Kuršo kunigaikščio Gotthardo Kettlerio dukterį Anną Kettler.
Stanislovas Pamaldusis (1559–99) t. p. studijavo Leipcigo universitete. Nuo 1592 buvo LDK didysis maršalka, nuo 1595 – Žemaitijos seniūnas) Livonijos karo pabaigoje dalyvavo ATR valdovo Stepono Batoro žygiuose į Rusiją. Mėgo religinius kūrinius, buvo laikomas poliglotu. Prašė jėzuitų, kad Kaune įkurtų kolegiją. 1576–77 su broliu kardinolu Jurgiu lankėsi Romoje pas popiežių. Mirė Vengrijoje, palaidotas Bernardinų bažnyčioje Vilniuje (įrengtas puošnus antkapinis paminklas).
Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio sūnus Zigmantas Karolis (g. 1591 12 04 Nesvyžiuje, m. 1642 11 05 Asyžiuje) studijavo Bolonijos universitete. Nuo 1612 buvo Maltos ordino kavalierius. Maltos komandoras Lietuvoje, nuo 1625 t. p. Poznanės komandoras. 1633–41 Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro (rūmų) raikytojas, 1642 Naugarduko vaivada. Kitas sūnus Aleksandras Liudvikas (1594–1654; Aleksandras Liudvikas Radvila) buvo LDK valstybės veikėjas.
Iš Stanislovo Pamaldžiojo 4 sūnų žymiausias – LDK publicistas Albrechtas Stanislovas (1593–1656; Albrechtas Stanislovas Radvila).
Jaunesnioji Klecko šaka, pradėta Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio vaikaičio Dominyko Mikalojaus (1643–97), suskilo į 3 atšakas. Jo sūnūs Mikalojus Faustinas (1688–1746) yra Zietelos ir Berdyčivo atšakos pradininkas (jos vyriškosios linijos atstovai išmirė 1883, mirus Vilhelmui Traideniui Radvilai), Mykolas Antanas (1687–1721) pradėjo Szydłowieco (Mazovijos vaivadija) ir Poloneckos (Bresto sr.) atšaką (šios linijos atstovai tebegyvena, Lenkijos senatorė ir ministrė Anna Radziwiłł mirė 2009).
Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis etmonas Kristupas Radvila (Heinricho Aschenbrennerio litografija pagal Wojciecho Gersono piešinį, 1866, Lietuvos dailės muziejus)
Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnus Kristupas Perkūnas (1547–1603; Kristupas Radvila Perkūnas) buvo geras karvedys (iš to – pravardė Perkūnas). Jo sūnūs iš Biržų šakos: Jonušas (1579–1620; Jonušas Radvila) buvo Vilniaus kaštelionas, maišto prieš ATR valdovą Zigmantą Vazą vienas vadų, Kristupas (1585–1640; Kristupas Radvila) pasižymėjo kaip LDK evangelikų reformatų globėjas. Kristupo sūnūs Jonušas (1612–55; Jonušas Radvila), būdamas Vilniaus vaivada ir LDK didžiuoju etmonu, per 1655–60 Šiaurės karą su Švedija sudarė Kėdainių sutartį (1655), Boguslavas (1620–69; Boguslavas Radvila) buvo LDK ir Prūsijos kunigaikštystės valstybės bei karo veikėjas. Boguslavo duktė Liudvika Karolina (1667–95; Liudvika Karolina Radvilaitė) – evangelikų reformatų veikėja, lietuvių raštijos fundatorė.
Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio vaikaitis, Mykolo Kazimiero (1635–80; Mykolas Kazimieras Radvila) brolis Dominykas Mikalojus (1653–97) – LDK valstybės ir karo veikėjas. 1676–80 Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro iždininkas, 1681–84 LDK pakancleris, 1685–89 Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo maršalka. Nuo 1690 buvo LDK kancleris. LDK samdytosios kariuomenės generolas. Buvo opozicijoje ATR valdovui Jonui Sobieskiui, konfliktavo su Sapiegomis. Nuo 1690 Klecko ordinatas. Udalrikas Kristupas Karolis (1712–70; Udalrikas Kristupas Karolis Radvila) – LDK karo veikėjas, literatas. Mykolo Kazimiero (1635–80) vaikaitis, LDK didžiojo kanclerio Karolio Stanislovo (1669–1719; Karolis Stanislovas Radvila) ir Onos Sanguškaitės sūnus Jeronimas Florijonas (1715–60; Jeronimas Florijonas Radvila) buvo vienas turtingiausių LDK didikų.
Jo turtus paveldėjo brolis LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Žuvelė (1702–62; Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė). Pastarojo ir lenkų dramaturgės Pranciškos Uršulės Radvilienės (Višnioveckaitės, 1705–53; Pranciška Uršulė Radvilienė) sūnus Karolis Stanislovas (1734–90; Karolis Stanislovas Radvila) buvo Radomo konfederacijos (1767–68) maršalka, vėliau – Baro konfederacijos (1768–72) Lietuvos konfederatų generalinis maršalka. Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės ir jo antrosios žmonos sūnus Motiejus (1749–1800; Motiejus Radvila) buvo kompozitorius ir dramaturgas. Nuo 1788 Vilniaus kaštelionas, pareigas perėmęs iš Mykolo Jeronimo. Dalyvavo 1794 sukilime; savo dvarų Nesvyžiaus ordinacijoje valstiečius atleido nuo baudžiavos, kad jie galėtų kovoti su Rusijos kariuomene. Savo pilis ir ginklų arsenalus perdavė valstybei, sutelkė apie 1000 karių. Naugarduko apskrities gyventojų memorandumu (dėl ginkluoto priešinimosi Rusijos imperijai) kreipėsi į ATR valdovą Stanislovą Augustą Poniatovskį. Rusijai sukilimą numalšinus Motiejaus Radvilos turtai buvo konfiskuoti.
Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės portretas (aliejus, 18 a. antra pusė, nežinomas dailininkas, Voluinės kraštotyros muziejus Lucke)
Motiejaus globotinis, sūnėnas Dominykas Jeronimas (1786–1813; Dominykas Jeronimas Radvila) – paskutinis Nesvyžiaus šakos palikuonis, karo veikėjas; dukteriai Stefanijai Radvilaitei (ji buvo ištekėjusi už vokiečių kunigaikščio L. Wittgensteino) 1832 mirus baigėsi ir moteriškoji šios šakos linija.
Radvilų Nesvyžiaus pilis (16–18 a.)
LDK vėliavininkas Martynas (1705–82 Nesvyžiuje) savarankiškai studijavo įvairius mokslus, hebrajų ir arabų kalbas, lankė Europos muziejus. Žydams nuomojo Klecko ordinacijos dvarus, joje pastatydino puošnią sinagogą. Jo sūnus Mykolas Jeronimas (1744–1831; Mykolas Jeronimas Radvila) buvo paskutinis Vilniaus vaivada, meno kolekcininkas. Šio sūnūs Antanas Henrikas (1775–1833; Antanas Henrikas Radvila) buvo kompozitorius, 1815–31 Poznanės didžiosios kunigaikštystės vietininkas, Mykolas Gedeonas (1778–1850; Mykolas Gedeonas Radvila) – Lenkijos karalystės kariuomenės generolas, 1830–1831 sukilimo vienas vadų. 1874 mirus Antano Henriko Radvilos brolėnui Leonui visos Radvilų ordinacijos atiteko Antano Henriko Radvilos palikuoniams.
Mykolo Jeronimo vaikaitis Leonas Jeronimas (1808–85; Leonas Jeronimas Radvila) – Rusijos imperijos karo veikėjas. Aantano Henriko Radvilos sūnus Boguslavas (1809–73) buvo Prūsijos karalystės kariuomenės majoras, nuo 1847 Landtago deputatas, kitas sūnus Vilhelmas (1797–1870) – Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III (valdė 1797–1840) adjutantas. Nuo 1847 Prūsijos landtago deputatas. Nuo 1860 Inžinerijos korpuso vadas. M. Akelaičiui davė 300 rublių lietuvių kalbos elementoriui leisti (1860). Jo sūnus Vilhelmas (1845–1911) – Prūsijos karalių ir Vokietijos imperatorių Vilhelmo I (valdė 1871–88) ir Vilhelmo II (valdė 1888–1918) adjutantas. Boguslavo sūnus Ferdinandas Frydrichas (1834–1926; Ferdinandas Frydrichas Radvila) buvo Lenkijos valstybės ir politinis veikėjas. Ferdinando Frydricho sūnus Jonušas Pranciškus (1880–1967; Jonušas Pranciškus Radvila) 1918 atkurtoje Lenkijos valstybėje vadovavo konservatoriams. Konstantinas (1873–1944) buvo Lietuvos Respublikos politikas, Pranciškus (1876–1944) – 1917–18 Lenkijos politinis veikėjas.
L: A. Šapoka 1655 metų Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655–1656 metais Vilnius 1990; E. Kotlubajus Radvilos. Nesvyžiaus galerijos portretai Vilnius 1995; R. Ragauskienė, D. Karvelis 1645 m. Juzefo Naronovičiaus-Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapis: Radvilų valdos istorija ir kartografija Vilnius 1997; D. Karvelis, R. Ragauskienė Iš Radvilų giminės istorijos: Dubingių kunigaikštystė 1547–1808 m. Vilnius 2009; A. Kuncevičius, R. Jankauskas, R. Laužikas, D. Stankevičiūtė, I. Rutkauskaitė Radvilų tėvonija Dubingiuose Vilnius 2009; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminės Vilnius 2010; V. Aleksandrovič, O. Baženova, R. Ragauskienė, G. Kirkienė, A. Bumblauskas Kunigaikščiai Radvilos Vilnius 2015; R. Ragauskienė Mirties nugalėti nepavyko: Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija (XV a. pabaiga–XVII a.) Vilnius 2017; K. Bartoszewicz Radziwiłłowie Warszawa–Kraków 1928; M. Malczewska Latyfundium Radziwiłłów w XV do połowy XVI wieku Warszawa–Poznań 1985; Radziwiłłowie XVI–XVIII wieku: w kregu polityki i kultury Warszawa 1989; S. Mackiewicz Dom Radziwiłłów Warszawa 1990; Radziwiłłowie herbu Trąmby Warszawa 1996; B. Królikowski Wśród Sarmatów: Radziwiłłowie i pamiętnikarze Lublin 2000; Radzivily. Al′bom partretau XVIII–XIX stagoddziau „Icones familiae ducalis Radiviliane“ Minsk 2010; A. Antoniewicz Protoplaści książąt Radziviłłów. Dzieje mitu i meandry historiografii Warszawa 2011.
1777
415