rãganų procèsai, vidurinių amžių–18 a. antros pusės asmenų, kaltinamų raganavimu, teismo procesai Europoje. Dažniausia raganavimu buvo kaltinami raganiai ir raganos (burtininkas, ragana), gebantys atlikti maginius veiksmus (magija, burtai, parapsichologiniai reiškiniai, ekstrasensorinis suvokimas). Tokie žmonės kartais būdavo baudžiami jau senųjų laikų valstybėse, vis labiau smerkiami vidurinių amžių Europos stiprėjančios Katalikų Bažnyčios, bet mirties bausmės jiems taikyta retai. 1231 popiežiaus Grigaliaus IX įsteigtus inkvizicijos tribunolus prižiūrintys dominikonai ėmė teigti, kad esama ne tik viešųjų, bet ir slaptųjų erezijų (t. y. raganavimo). Vienas pirmųjų garsių raganų procesų 1323 įvyko Paryžiuje, kai buvo sudegintas burtininkas. Katalikų Bažnyčia raganų medžioklę įteisino 15 a. antroje pusėje, Renesanso epochoje manyta, kad humanistų skleidžiamos žmogų aukštinančios idėjos kelia pavojų Bažnyčios autoritetui (jie buvo laikomi ne tik eretikais, bet ir raganautojais).
inkvizicijos teismas Lisabonoje (nežinomo 17 a. dailininko raižinys)
1484 popiežius Inocentas VIII (pirmasis popiežius demonologas) paskelbė bulę, kurioje ragino nustatyti susidėjusius su velniu ir pašalinti iš visuomenės. Remdamiesi bule Vokietijos dominikonai Johannas Sprengeris ir Heinrichas (Institoris) Kraemeris 1486 išleido knygą Raganų kūjis (lot. Malleus maleficarum) – kerėtojų naikinimo vadovėlį (aiškino, kaip atpažinti raganas, tardyti naudojant vandenį ir ugnį, kaltąsias sudeginti; iki 1600 perleista 28 kartus).
Malleus maleficarum t. 1 antraštinis lapas (1669)
Tardomosios aukos padėtis būdavo beviltiška. Naikinti raganautojus ragino ir popiežiai Leonas X, Hadrijonas VI, Sikstas V, Grigalius XV, toliau plito raganų medžioklę kurstanti literatūra. Raganų procesai greitai plito kitose Europos šalyse. Katalikų Bažnyčios aukščiausiųjų autoritetų skleidžiamos idėjos Bažnyčios ir pasauliečiams pareigūnams leido lengvai susidoroti su politiniais ir idėjiniais priešininkais, dvarininkams – su sunkėjančia baudžiava nepatenkintais valstiečiais, žmonėms – skųsti vieniems kitus iš pavydo, keršto, neapykantos. Apšmeižtos aukos dažniausia neturėjo maginių sugebėjimų, kankinamos sutikdavo su visais kaltinimais. Dažniausia teistos įtariamos moterys – jos esą lytiškai santykiaudavusios su demonais (velniais), ant šluotų skrisdavusios į raganų sambūrius – sabatus.
Procesai buvo ne tik religinis, bet ir socialinis reiškinys, susijęs su visuomenės sumaištį kėlusiais karais, epidemijomis, valstiečių ir eretikų maištais. Raganavimu dažniausiai kaltino ne dvasininkai, bet pasauliečiai. Kai kurie bažnytiniai veikėjai gynė procesų aukas – 1631 jėzuitų teologas F. Spee von Langenfeldas išleido prieš raganų medžioklę nukreiptą veikalą Cautio Criminalis (jo 1632 leidimui pritarė jėzuitų provinciolas). Musulmonai raganų procesų nerengė, jų gerokai mažiau buvo protestantų (išskyrus vakarines vokiečių žemes) ir stačiatikių šalyse. Raganų procesai liovėsi 18 a. plintant švietimo idėjoms (Didžiojoje Britanijoje paskutinė ragana sudeginta 1684, Prancūzijoje – 1745, Vokietijoje – 1775, Šveicarijoje – 1782). Tikslus raganų procesų aukų skaičius nežinomas – nurodoma keliasdešimt tūkstančių. Popiežius Jonas Paulius II 2000 atsiprašė už Bažnyčios kaltes, t. p. ir inkvizicijas, atsiprašė ir vokiečių dominikonai.
Lietuvoje
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje raganų procesai paplito vėliau, nuo 16 a. antros pusės įsigalint kontrreformacijai. Pirmas spėjamas procesas minimas 1523 Mikalojaus Husoviano poemoje Giesmė apie stumbrą. 19 a. paskelbti 36 raganų teismų aktai, K. Jablonskis rado apie 100 tokių bylų. Lietuvoje raganavimu daugausiai buvo kaltinami valstiečiai. Tik Trečiajame Lietuvos Statute (1588) tarp galimų nusikaltimų paminėtas kerėjimas. Bylas dažniausia sprendė dvarų valdytojų teismai. Daugiausiai dėl kerėjimo skundėsi bajorai, po jų – valstiečiai ir miestiečiai; dvasininkai sudarė tik daugiau kaip 1 % kaltintojų. Iš pradžių procesų aukomis buvo liaudies medicinos žinovai – vadinamieji žolininkai (Katalikų Bažnyčia juos vertino įtariai). 17 a. jau buvo teisiamos skraidančios raganos (žmonės, kaltinami turį maginių galių). Lietuvoje išlikus daugiau pagonybės liekanų, raganų procesų aukos buvo kaltinamos ir gamtos reiškinių, objektų garbinimu. Pirma žinoma sudeginta ragana minima 1566. Šaltiniuose minimos skraidančių raganų sambūrių vietos – Šatrijos kalnas, prie Pyvesos upės, Plikasis kalnas (vietovė nenustatyta). Raganų procesų padaugėjo per 17 a. karus ir epidemijas. Procesų ėmė mažėti 18 amžiuje, jo pirmos pusės pabaigoje dvarų nuostatuose nebebuvo numatytos mirties bausmės už raganavimą. 1771 paminėta paskutinė raganų byla Lietuvoje. 1776 Abiejų Tautų Respublikos Seimas uždraudė raganas persekioti. Bažnyčios mokymo minimą raganavimą vyskupas M. Valančius vadino religiniu nesusipratimu.
L: J. Jurginis Raganų gaudymo šimtmetis Vilnius 1984.