Rilke Rainer Maria (Raineris Marija Rlkė), tikr. (iki 1897) René Maria Rilke 1875 12 04Praha 1926 12 29Valmont (prie Montreux, Šveicarija), austrų rašytojas. Vienas savičiausių 20 a. lyrikų.
Biografijos faktai
Gimė geležinkelio tarnautojo šeimoje. 1886–91 mokėsi Sankt Pölteno kadetų ir Weisskircheno (Moravija) karo mokyklose. 1891–92 lankė Linzo prekybos akademiją. 1895–97 Prahoje, Miunchene ir Berlyne studijavo filosofiją, literatūrą, meno istoriją. Su rašytoja L. Andreas‑Salomé 1899 ir 1900 keliavo po Rusiją (susitiko su L. Tolstojumi, L. Pasternaku). 1900 lankėsi Worpswedės (Žemutinė Saksonija) menininkų kolonijoje, bendravo su dailininkais H. Vogeleriu, P. Modersohn‑Becker ir kitais. 1901 vedė skulptorę ir tapytoją C. Westhoff (1878–1954). 1902 atvyko į Paryžių, studijavo A. Rodino kūrybą, parašė monografiją Auguste Rodin (1903, lietuvių kalba 1998); 1905–06 Paryžiuje dirbo jo sekretoriumi. Daug keliavo, lankėsi Italijoje, Danijoje, Švedijoje, Šiaurės Afrikoje, Egipte, Ispanijoje. Bendravo ir susirašinėjo su É. Verhaerenu, A. Gide’u, P. Valéry, E. Duse, S. Zweigu, M. Cvetajeva ir kitais. 1910 ir 1912 viešėjo pas kunigaikštienę Mariją von Thurn und Taxis Duino pilyje prie Triesto. 1916 tarnavo Vienos karo archyve. Nuo 1921 gyveno Muzot pilyje (Valais kantonas, Šveicarija).
Rainer Maria Rilke
Estetinė pasaulėžiūra
Priklausė austrų ir vokiečių simbolistų kartai, kuri rėmėsi modernistine menas menui samprata. Savo gyvenimą siekė paskirti vien kūrybai, buvo įsitikinęs ypatinga poeto misija. R. M. Rilkeʼs pasaulėžiūrą, estetiką ir kūrybą veikė antika, krikščionybė, viduramžių mistika, islamas, panteizmas, gyvenimo filosofija (S. Kierkegaard’as, F. Nietzsche ir kiti), psichoanalizė, antroposofija, okultizmas. Visa tai R. M. Rilke savitai transformavo, kūrė individualią, monistine būties samprata pagrįstą mitologiją.
Poezija
Ankstyvojoje poezijoje (rinkiniai Aukos larams / Larenopfer 1896, Vainikuotas sapnais / Traumgekrönt 1897, Adventas / Advent 1898) iškyla idiliško gyvenimo vaizdai, aukštinami sapnai ir svajonės; ryšku impresionizmo, neoromantizmo poveikis, yra čekiškų motyvų. Eilėraščių rinkiniui Vaizdų knyga (Buch der Bilder 2 dalys 1902, papildytas leidimas 1906) būdinga tylos, vienatvės, vaikystės motyvai, plastiški išorinės tikrovės vaizdai, melancholiška nuotaika. Poezijos rinkinį Valandų knyga (Das Stunden‑Buch 3 dalys 1905) parašė įkvėptas kelionių į Rusiją ir gyvenimo Paryžiuje. Pirmųjų dviejų dalių lyrinis subjektas yra stačiatikių vienuolis, ikonų tapytojas, kuris kreipiasi į Dievą trokšdamas suvokti ir įvardyti jo esmę, pajusti būties pilnatvę. Eilėraščiai skamba kaip vientisa malda, pabrėžiamas abipusis Dievo ir menininko ryšys. Trečiojoje dalyje neigiamai vertinama miestų civilizacija, nes žmonės nutolę nuo Dievo ir gamtos. Metafizinėje plotmėje autorius poetizuoja askezę, neturtą, kuris turįs būti dvasinio atsinaujinimo prielaida. Rinkinio poetika pasižymi emociniu patosu, dekoratyvumu, naudojamos gausios aliteracijos, virtuoziški rimai.
Rinkinys Naujieji eilėraščiai (Neue Gedichte 2 dalys 1907–08) žymi naują R. M. Rilkeʼs kūrybos etapą. Autorius sekė vaizduojamuoju menu (A. Rodino, vėliau P. Cézanne’o įtaka) ir siekė pavaizduoti daiktą (vokiečių kalba Das Ding) – materialios tikrovės arba žmogaus sukurtą objektą. Teigė, jog svarbiausia poetui meistriškumas, minties ir formos disciplinuotumas. Eilėraščiuose vaizdingomis detalėmis perteikiama daikto išorė ir kartu atskleidžiama jo vidinė būtis. Daiktai simboliškai rodo egzistencines žmogaus būsenas (nelaisvė, gyvenimo trapumas ir kita), akcentuojama meno galia. Lyriniame cikle Marijos gyvenimas (Das Marien‑Leben 1913, vokalinis ciklas 1923, kompozitorius P. Hindemithas) šlovinama Švč. Mergelė Marija, kartu ji vaizduojama kaip žemiška moteris, patirianti skausmą ir džiaugsmą. Hermetinės poezijos cikle Duino elegijos (Duineser Elegien 1923, lietuvių kalba 1998) apmąstomos būties problemos, šlovinamas žemiškasis gyvenimas, ilgimasi harmoningos pasaulio tvarkos, kartu pabrėžiama žmogaus nesaugumas, žemiškosios egzistencijos tuštybė. Aukštinami tragišką likimą, bet kartu ir egzistencinę pilnatvę patyrę anksti mirusieji, nelaimingai mylintieji, žuvę didvyriai; teigiama gyvenimo ir mirties vienovė. Konstatuojamas modernaus, industrinio pasaulio susvetimėjimas. Idėjinis Duino elegijų centras – tobulą būtį įkūnijantis angelas. Laiške rašytojui W. Hulewicziui 1925 rašė, kad poezijos paskirtis – regimybės perkeitimas į neregimybę. Duino elegijos parašytos laisvosiomis eilėmis, joms būdinga filosofinė rimtis, aukštasis stilius, sudėtinga, užšifruota simbolika, gausios nuorodos į mitologiją, Bibliją, literatūrą, vaizduojamąjį meną. Cikle Sonetai Orfėjui (Sonette an Orpheus 2 dalys 1923; 55 eilėraščiai, lietuvių kalba 2014), skirtame šokėjai W. Ouckamai Knoop (1900–19) atminti, aukštinamas mitinis dainius Orfėjas. Jis R. M. Rilke’i yra gyvenimo ir mirties jungtis, būties ir nebūties vienovės simbolis. Menininko paskirtis, anot R. M. Rilkeʼs, – transformuoti materialią tikrovę į vidinę. Sonetai Orfėjui parašyti grakščia poetine maniera, kelia lengvumo, giedrumo įspūdį. Be klasikinės soneto formos, naudojami mišrūs metrai, ryšku konkrečių objektų jungimas su abstrakcijomis, neįprasti žodžių junginiai (pvz., šokti apelsiną). Į rinkinius nepatekusiuose programiniuose eilėraščiuose Posūkis (Wendung), Bemaž kiekvienas daiktas laukia jausmo (Es winkt zu Fühlung fast aus allen Dingen, abu 1914) teigiama, kad poetui svarbu pajusti ir išreikšti pasaulio vidinę erdvę, jungiančią žmogaus ir daiktų sferas, praeities ir dabarties laiką. Po 1923 parašytuose eilėraščiuose atskleidžiamas intensyvus dvasinis žmogaus santykis su jį supančia gamta, siekiama perteikti gamtos pirmapradiškumą (eilėraštis Vaisius / Die Frucht), pabrėžiama poetinės kūrybos magiška funkcija (eilėraštis Magija / Magie).
Proza
R. M. Rilkeʼs prozos svarbiausias kūrinys – dienoraščio formai artimas romanas Maltės Lauridso Brigės užrašai (Die Aufzeichnungen des Malte Laurids Brigge 1910, lietuvių kalba 1985 32011). Jo herojaus, nykstančios danų aristokratų giminės palikuonio, išgyvenama asmenybės krizė susijusi su modernios visuomenės susvetimėjimu, šokiruojančia didmiesčio (Paryžiaus) realybe, būties beprasmiškumo jausmu. Kūryba jam padeda atsiriboti nuo slegiančios aplinkos, suvokti savąjį tapatumą. Poetizuojama neišsipildanti, atsižadanti meilė. Autorius atsisakė tradicinio realistinio pasakojimo; kūrinio vyksmas montuojamas iš tikrovės fragmentų, herojaus vaikystės prisiminimų, literatūrinių ir istorinių reminiscencijų, autobiografinių motyvų. Knyga Sakmė apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį (Die Weise von Liebe und Tod des Cornets Christoph Rilke 1906, lietuvių kalba 1987 Čikagoje, 1997) parašyta ritmine, jugendo stiliui artima proza. Joje pateikiamas trumpas epizodas iš jauno austrų vėliavnešio gyvenimo lemiamo mūšio (su turkų armija, 1663) išvakarėse. Meilė ir mirtis, grožis ir tragizmas susilieja į vientisą, svaigulio kupiną išgyvenimą. Šis kūrinys dar R. M. Rilkeʼs gyvenamuoju laikotarpiu (ypač po 1912 leidimo) tapo bestseleriu.
Tarp 1893 ir 1904 parašytose novelėse (Pjeras Diumonas / Pierre Dumont, lietuvių kalba išspausdinta 1977, Fizinio lavinimo pamoka / Die Turnstunde, Samskolė / Samskola, lietuvių kalba abi išspausdinta 1991) parodoma jauno žmogaus susidūrimas su priešiška aplinka, vaikystės dvasinės traumos. Sukūrė čekiškos tematikos pasakojimų (Dvi istorijos iš Prahos / Zwei Prager Geschichten 1899), kūrinių vaikams (Pasakojimai apie gerąjį Dievą / Geschichten vom lieben Gott 1904, lietuvių kalba 2000). Poetinės pažiūros atsispindi cikle Laiškai jaunam poetui (Briefe an einen jungen Dichter, išspausdinta 1929, lietuvių kalba 1992). Dar sukūrė poezijos prancūzų kalba (ciklai Sodai / Vergers 1926, Rožės / Les Roses, išleista 1927, lietuvių kalba 2009). Reikšmingas epistolinis palikimas (apie 10 000 laiškų). Į vokiečių kalbą išvertė prancūzų (P. Valéry), anglų (E. Browning), rusų, italų rašytojų kūrinių. Kūryba turėjo įtakos 20 a. pasaulinei literatūrai.
Vertimai į lietuvių kalbą
Į lietuvių kalbą kūriniai verčiami nuo 20 a. 3 dešimtmečio; vertimų ypač pagausėjo po 1990 (svarbesni vertėjai – V. Bložė, V. Braziūnas, J. Degutytė, A. Gailius, S. Geda, J. Juškaitis, H. Nagys, T. Venclova), jų t. p. paskelbta periodikoje, antologijose ir almanachuose. Kūrybos recepcijai Lietuvoje būdinga tam tikros aukštinimo, idealizavimo tendencijos. Filosofiniu požiūriu R. M. Rilkeʼs kūrybą nagrinėjo A. Maceina, A. Šliogeris. Poezijos motyvais vokalinių instrumentinių kūrinių sukūrė A. Martinaitis ir kiti.
1
R: Poezija Vilnius 1975; Poezija=Die Gedichte Vilnius 1996. L: I. Schnack Rainer Maria Rilke. Chronik seines Lebens und seines Werkes 2 Bde. Frankfurt am Main 1996; Rilke und die Weltliteratur München 1999; Rilke‑Handbuch. Leben–Werk–Wirkung Stuttgart–Weimar 2004.
2931