raitãrai (vok. Reiterei – jojimas), reitãrai, šaunamuosius ginklus naudojanti kavalerija. Atsirado 16 amžiuje. Kitaip nei sunkiai šarvuoti riteriai, raitarai turėjo šaunamaisiais ginklais (dažniausiai pistoletais) susilpninti priešo rikiuotę (vadinamasis karakolės metodas), grįžti užtaisyti ginklus arba toliau kautis šaltaisiais ginklais. Dėl juodos šarvų spalvos Vokietijoje vadinti juodaisiais.
17 a. pirmoje pusėje Nyderlandų kariuomenėje raitarai turėjo kautis su sunkiai šarvuotais ispanų kavaleristais, šauti į juos iš nedidelio atstumo, vėliau kautis šaltaisiais ginklais (vadinamasis šaržuotės metodas).
Švedijos karalius Gustavas II Adolfas raitarus rengė agresyvesnei atakai šaltaisiais ginklais; pistoletai buvo laikomi mažiau reikšmingais raitarų atakos parengimo ginklais, šarvai – lengvesni. Dėl šių naujovių raitarai tapo universalia vidutine kavalerija, vykdžiusia ir ugnies paramos, ir smūgio funkcijas. Ugnį palaikantys vadinamieji lengvieji raitarai kovojo be šarvų; šaltaisiais ginklais (rapyra, palašu) puolantys raitarai kovojo dėvėdami šalmą (šturmaką, papenheimą, rečiau morioną), kirasą ir kai kurias kitas šarvų dalis. Raitarų šarvai buvo palyginti lengvi (jie vadinti sunkiaisiais arba šarvuotaisiais raitarais). 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje dėl savo funkcijų ir aprangos universalumo raitarai prarado išskirtinumą, visiškai susiliejo su kavalerija.
Lietuvoje
1566 per Livonijos karą pirmą kartą paminėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raitarai. 16 a. antroje pusėje jie vadinti vokiškojo tipo raiteliais, vėliau buvo Svetimšalių autoramento dalis. Abiejų Tautų Respublikoje raitarai dažniausiai vykdė ugnies paramos funkcijas. Dėl to dažniausiai jie buvo be šarvų, dėvėjo odinius gobtuvus – raitrokus, plačiabryles skrybėles, avėjo ilgaaulius (vadinamuosius raitariškus) botfortus.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raitarai buvo labiau paplitę negu Lenkijoje. Jų daliniai buvo sudaromi tiek valstybės, tiek privačiose didikų kariuomenėse. 17 a. antroje pusėje raitarų visuotinio šaukimo vietose formuojamose teritorinėse apskričių vėliavose vykdė raitųjų šaulių funkcijas.
17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje pradėjus naudoti šautuvus su titnaginėmis spynomis ir karabinus, raitarais imta vadinti ir arkebuzininkus. Abiejų Tautų Respublikos valstybės kariuomenėje raitarų buvo iki 1717. Nebyliojo seimo sprendimu visa vakarietiško tipo vidutinė kavalerija buvo pertvarkyta į raitelių regimentus.
2156