raiteliai

persų raiteliai mūšyje (1430 rankraštinės knygos Baisonkuro Šachnamė miniatiūra)

rateliai, ant žirgų (dažniausiai), kupranugarių, dramblių arba kitų gyvulių jojantys ir besikaunantys kariai. Raiteliais buvo vadinami ir jojantys pasiuntiniai, pirkliai, kiti civiliai asmenys. Raiteliai gebėjo įveikti didesnį atstumą, gabenti su savimi krovinius ir ginkluotę, staiga atakuoti priešą. Mūšio lauke jie buvo psichologiškai pranašesni už pėstininkus: atrodė didesni už juos, dažniausiai pavydavo persekiojamus pėstininkus. Raitelių kovos priemonės kur kas brangesnės, jie galėjo sėkmingai veikti tik ten, kur pakako natūralaus pašaro arba buvo įrengti pašarų aprūpinimo punktai žirgams šerti vasarą ir žiemą. Rečiau naudoti Arkties zonoje, dykumose ir kalnuose. Raiteliais dažniausia buvo labiau pasiturintys ir aukštesnės visuomeninės padėties asmenys – raitelių luomas senovės Romoje arba riteriai – viduriniais amžiais.

Taktiškai raiteliai sėkmingiausiai veikė atvirose vietovėse (ypač stepėse); miškuose, gyvenvietėse ir nelygaus reljefo zonose raiteliams dažniausia reikėjo kautis pėsčiomis. Jie galėjo veikti atskirai arba kartu su pėstininkais. Atskirai veikiantys raiteliai galėjo greičiau joti, staiga pulti ir atsitraukti, bet sunkiau išlaikė gynybos pozicijas ir rikiuotę, jiems reikėjo užnugario – pėstininkų rikuotės, už kurios galėtų persitvarkyti. Organizuota ir specialiai apmokyta raitija buvo vadinama kavalerija, prie kurios priskirtini ir kovos vežimuose besikaunantys kariai. Raitelių reikšmė pradėjo mažėti nuo 19 a. pabaigos plintant garo ir vidaus degimo varikliais varomoms transporto priemonėms ir kovos mašinoms, sustiprėjus artilerijos ugnies galiai ir išradus kulkosvaidžius.

raiteliai Šimtamečio karo Puatjė mūšyje (1356; Loyset Liédet miniatiūra iš Jeano Froissart’o Prancūzijos kronikų, 1470–80, Prancūzijos nacionalinė biblioteka)

Lietuvoje

raiteliai 1621 Chotino mūšyje (1867 J. Brandto paveikslas Chodkevičius prie Chotino; Varšuvos nacionalinis muziejus)

Lietuvoje raiteliai žinomi nuo trečio tūkstantmečio prieš Kristų, į miškų zoną jie atsikėlė kartu su virvelinės keramikos kultūros nešėjais (pavienių atvejų galėjo būti ir anksčiau). Baltų tikėjimuose raiteliai turėjo išskirtinę reikšmę ir ją išlaikė visuomeninėje sanklodoje, tautosakoje ir pasaulėjautoje. Lietuvoje aptikta daug žmonių palaidojimų su žirgais. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje raiteliai vyravo iki 18 a. pabaigos, jie sietini su didele valstybės teritorija, palyginti nedideliu gyventojų tankiu, nedideliu miestų ir didesnių gyvenviečių skaičiumi ir priešų (ypač totorių) karybos pobūdžiu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytuose nuolat kariaujant su stiprėjančia Maskvos kunigaikštyste (vėliau Rusija), pietryčiuose ir pietuose – su totoriais, vakaruose atremiant Vokiečių ordino agresiją, jos kariuomenė turėjo būti judri (t. y. raita). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyčio herbas vaizdavo šarvuotą raitelį. Raitelių kultūra turėjo tiesioginių sąsajų su iki 19 a. antros pusės vyravusiu bajorų luomu.

Nepriklausomos Lietuvos Pirmasis gusarų pulkas Tautos šventės parade Kauno Laisvės alėjoje (1927 05 15; Vytauto Didžiojo karo muziejus)

Per Nepriklausomybės karą ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918–40) raitelių reikšmė kariuomenėje mažėjo. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje raitelių kulto pagrindu susiklostęs archetipas perduotas aviatoriams ir automobilininkams (skraidymo aparatai ir automobiliai yra jų stiprybės ir prestižo simboliai).

2156