Rãmanas (Raman, Ramana), tikr. Venkataraman Aiyar 1879 12 30Tiručuli (prie Madurajaus) 1950 04 14Tiruvannamalai (Tamil Nadu valstija), advaita vedantos mokytojas. Vienas didžiausių 20 a. Indijos šventųjų, savo gyvenimu įkūnijęs Upanišadose skelbiamą atmano ir Brahmano tapatybę. Tituluojamas bhagavanu, Didžiuoju rišiu, Maharšiu (Laiminguoju viešpačiu). Augo brahmano šaivo šeimoje. 1896 išgyveno mirties potyrį, per kurį suvokė, kad kūno mirtis niekaip nepaveikia sąmonės. Po šio mirties baimę išsklaidžiusio potyrio, persikėlė į Tiruvannamalajų, kad galėtų gyventi prie šaivams švento Arunačalos kalno, kurį suvokė kaip ugninę Šivos lingą ir Aukščiausiąją savastį (paramatma). Ramanas iki mirties gyveno kalno šlaito olose, vėliau papėdėje susikūrusiame jo vardo (ašrame). Ramano dvasinių pratybų pagrindas – atsakymo nereikalaujanti savikvota (atma vičara), per kurią kamantinėjant save: Kas aš esu, atsiskleidžia savaiminga tikroji prigimtis – neduali palaimingoji Aš (aham) sąmonė. Tokia būsena leido Ramanui teigti, kad jis yra atjašramis, t.y. žinojimas (džnanis), nesaistomas nei varnos, nei ašramo. 1948 ant Ramano rankos išsivystė auglys, kuris buvo išoperuotas, bet atsinaujino. Sekėjai meldė jį išgydyti save, bet Ramanas atsakė: Kur galiu išeiti? Aš esu čia. Ramanas teikė pirmenybę mokymui tylint (buvo vadinamas tyliuoju svamiu). Parašė veikalų gimtąja tamilų, t. p. sanskritu, telugų, malajalių kalbomis. Žymiausi: Kas aš esu (1902), Mokymo syvai (1927), Keturiasdešimt posmų apie tai, kas yra (1928), sukūrė poezijos (rinkinys Giesmės apie Arunačalą 1917).
171