realzmo literatūrà. Literatūroje realizmas susiformavo kaip romantizmo ir vėlesnių moderniųjų krypčių bei srovių, pirmenybę teikusių subjektyviai kūrėjo vaizduotei, meninėms transformacijoms ir deformacijoms, priešprieša. Realizmo atstovai remiasi gnoseologinėmis ir ontologinėmis prielaidomis, jog tikrovė yra pažini ir objektyviai egzistuojanti duotybė, nepriklausoma nuo individo sąmonės, o kūrėjo svarbiausi uždaviniai – perteikti būdinguosius jos reiškinius remiantis kasdieninės būties ir joje gyvenančio žmogaus patirtimi. Realizmui iškilti ir plėtoti daug įtakos turėjo pakitusi socialinė aplinka, gausus miesčionijos, tarnautojų, proletariato sluoksnis, kuris lėmė lektūros, atspindinčios jam pažįstamą gyvenimą, kasdienius rūpesčius, bėdas ir džiaugsmus, paklausą. Tai turėjo įtakos ir žanrų kitimui (dažniausiai kurti siužetiniai prozos kūriniai – romanas, apysaka, apsakymas, novelė), stilistiniams ir struktūriniams kūrinių pokyčiams – šnekamosios kalbos plitimui, paraliteratūrinių formų (stilizuotų laiškų, atsiminimų, publicistikos) įterpimui. Realizmo kūriniai dažniausiai aktualios tematikos, vaizduojami čia ir dabar gyvenantys asmenys, kurių mentalitetas, elgsena, jausena ir tarpusavio santykiai motyvuojami priežastinėmis aplinkybėmis; jas dažnai suformuoja gyvenamoji aplinka, kilmė, prigimtis, materialinės vertybės. Realizmo atstovai atmetė metafizinę idealistinę pasaulėjautą, žmogaus dvasios slėpiningumo, nepažinumo idėjas ir daugiausia rėmėsi gamtamoksliniais kriterijais, akcentavo socialinės aplinkos ir gamtos dėsnių (kova dėl būvio, rūšių evoliucija) paraleles. Rašytojai, siekdami objektyvumo ir neutralumo, dažnai rinkosi mokslinį visuomenės stebėtojo ar tyrėjo vaidmenį, personažą kūrė kaip tam tikrų socialinių reiškinių išugdytą tipažą, didesnės grupės žmonių (buržua, darbininkų, varguomenės, kaimo, miesto gyventojų) atstovą. Meniškiausiuose realizmo kūriniuose šios tendencijos (vėliau būdingos natūralizmo literatūrai) buvo derinamos su siekiamybe vaizduoti konkrečius, individualius ir psichologiškai niuansuotus personažus, išsiskiriančius savo asmeninėmis charakterio ypatybėmis ir poelgiais.
Realizmo pagrindiniai principai buvo fragmentiškai formuluoti ir realizuoti jau Šviečiamojo amžiaus ir sentimentalizmo laikotarpiu anglų bei prancūzų romanuose. Pati realizmo sąvoka (le réalisme) pirmą kartą pavartota 1826 prancūzų žurnale Mercure français du XIXe siècle. Svarbų postūmį skleidžiant realizmo idėjas turėjo prancūzų filosofų, estetikų A. Comte’o, H. A. Taine’o, J. Champfleury ir kitų mąstytojų, kritikų darbai. 19 a. antroje pusėje realizmas įsivyravo daugelio šalių literatūroje. Žymiausi realizmo atstovai: prancūzų rašytojai Stendhalis, H. de Balzacas, G. Flaubert’as, G. de Maupassant’as; anglų – Ch. Dickensas, W. M. Thackeray, G. Meredithas, T. Hardy; vokiečių – G. Freytagas, O. Ludwigas, rusų – N. Gogolis, L. Tolstojus, I. Turgenevas, F. Dostojevskis, A. Čechovas, M. Gorkis; lenkų – B. Prusas, E. Orzeszkowa, H. Sienkiewiczius, M. Konopnicka. Ilgainiui, ypač 20 a. literatūroje, buvo tolstama nuo programinių modelių, realistinio vaizdavimo formos patyrė naujų struktūrinių pokyčių, realizmo literatūra papildyta psichologine, filosofine tematika, lanksčia ir talpia diskurso raiška. Prie tradicinio realizmo tęsėjų ir jo atnaujintojų dažniausiai priskiriami R. Martinas du Gard’as, J. Galsworthy, I. Buninas, T. Dreiseris, J. R. Dos Passosas, T. Mannas ir kiti rašytojai.
Marksistinės pakraipos darbuose, daugiausia išplitusiuose sovietinėje literatūrologijoje, vartojamas ir kritinio realizmo terminas. Juo siekiama apibūdinti bei pabrėžti literatūros socialinį angažuotumą ir kritiką kapitalizmui, vadinamąją klasių kovą, turtingųjų eksploatatorių ir išnaudojamo proletariato santykius.
Lietuvos realizmo literatūra
Lietuvių literatūroje realizmas, kaip vientisa literatūros srovė, turinti aiškesnes menines vaizdavimo nuostatas, ėmė reikštis 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje, nors jos pradmenų esama didaktinėje prozoje (M. Valančiaus, J. S. Dovydaičio, A. Tatarės prozos kūriniuose). Realizmui įsitvirtinti ir plisti daug įtakos turėjo kaimynų (lenkų, rusų) literatūra ir kritiniai teoriniai P. Višinskio, S. Matulaičio, V. Kudirkos, J. Biliūno straipsniai, skatinantys kreipti dėmesį į aktualius socialinio gyvenimo reiškinius ir knygų prieinamumą plačiajai skaitytojų auditorijai. Kūriniuose dažniausiai buvo aprašoma kaimo ir dvaro, turčių ir neturtingųjų, lietuvių ir kitataučių santykiai, analizuojamos moters padėties visuomenėje, miesto gyvenimo temos. Rašytojai, vaizduodami jiems pažįstamą aplinką ir individualizuodami personažus, vartojo šnekamosios buitinės kalbos stilių su vaizdingais palyginimais ir epitetais, pasitelkę gausias komizmo ir satyros priemones. Brandi realistinės kūrybos maniera, iškelianti sodrius gyvenamojo laikotarpio vaizdus, ryškiausia Žemaitės apsakymuose (ciklas Laimė nutekėjimo, parašytas 1896–98, apysaka Prie dvaro 1903), V. Kudirkos satyrose, J. Biliūno (apsakymai Ubagas, Vagis, Pirmutinis streikas, Lazda), A. Kriščiukaičio‑Aišbės (apsakymų rinkinys Kas teisybė – tai ne melas 1892), G. Petkevičaitės‑Bitės (apysaka Vilkienė 1894), Lazdynų Pelėdos (romanas Klaida 1909), K. Jasiukaičio, S. Matulaičio prozoje.
1918–40 įvairėjant tematikai, žanriniam diapazonui ir meninės raiškos priemonėms realistinis vaizdavimas užėmė svarbią vietą bendrame literatūros procese. Laikotarpio pradžioje realistiniuose kūriniuose žymu plataus epiškumo siekimas, gręžimasis į etnografijos klodus, tautinis angažuotumas; šie bruožai būdingi J. Tumo‑Vaižganto (romanas epopėja Pragiedruliai 1918–20, apysaka Dėdės ir dėdienės 1920–21), V. Krėvės (apsakymų rinkinys Šiaudinė pastogė 1921–22), A. Vienuolio (romanas Prieš dieną 1925) ir kitų rašytojų kūrybai. Iškilus naujai rašytojų kartai realistinis vaizdavimo būdas šakojosi į atskirus meninius ir idėjinius modelius, diferencijavosi ir kūrėjų realistų nuostatos dėl vaizduojamos tikrovės ir tuometės valdžios. Kritiškumo ir esamos santvarkos neigimo tendencijų yra kairiosios krypties autorių – P. Cvirkos (novelių rinkinys Saulėlydis Nykos valsčiuje 1930, Kasdienės istorijos 1938, romanas Žemė maitintoja 1935), A. Venclovos (romanas Draugystė 1936, apsakymų rinkinys Naktis 1939) – kūriniuose. Tokią traktuotę paveikė kairiosios ideologijos kritikų K. Korsako, J. Šimkaus, A. Venclovos straipsniai, pogrindinė, SSRS remiama komunistinė spauda. Valdininkų amoralumas, visuomeninio gyvenimo blogybės, šeimyninės nesantaikos priežastys kritikuojama J. Grušo (Karjeristai 1935), V. Mykolaičio‑Putino (Krizė 1937), Jono Marcinkevičiaus (Benjaminas Kordušas 1937), I. Simonaitytės, J. Paukštelio, K. Jankausko, P. Orintaitės, J. Jankaus ir kitų rašytojų romanuose ir apsakymuose. Realistinis vaizdavimas dažnai derinamas su humoristiškai vaizduojamais etnografiniais kaimo vaizdais (L. Dovydėno romanas Broliai Domeikos 1936), psichologine analize (V. Mykolaičio‑Putino romanas Altorių šešėly 1932–33), impresionistinio ir ekspresionistinio pasakojimo stiliumi (A. Vaičiulaičio, I. Šeiniaus, J. Savickio novelės).
Po 1940 realizmo tradicijos buvo plėtojamos nevienodomis sąlygomis. Išeivijos kūrėjai, gyvenę žodžio laisvės sąlygomis, nostalgiškai ir neretai idealizuodami plėtojo praeities temas, vaizdavo skausmingą kaimiškos ir urbanistinės kultūros sandūrą, parodė sovietinės valdžios apgaulingumą. Prie iškiliausių išeivijos realistų prisikirtini M. Katiliškis (romanai Užuovėja 1952, Miškais ateina ruduo 1957), J. Jankus (novelių romanas Naktis ant morų 1948), t. p. V. Ramonas, A. Baronas, Albinas Baranauskas, E. Cinzas, K. Barėnas ir kiti. Kitaip klostėsi Lietuvoje gyvenančių ir sovietinės ideologijos veikiamų rašytojų kūryba: pirmaisiais pokario dešimtmečiais vyravo vadinamasis socialistinis realizmas, paklūstantis normatyvinėms dogmoms ir schemoms (P. Cvirkos, A. Gudaičio‑Guzevičiaus, J. Usačiovo, J. Baltušio, Alf. Bieliausko, M. Sluckio ir kitų kūryba). Maždaug nuo 6 dešimtmečio pabaigos, kiek sušvelnėjus sovietinei ideologijai, realistinis vaizdavimas tapo laisvesnis, įvairesnis, padaugėjo individualistinių bruožų, plėtėsi temų repertuaras, atsirado naujų rašytojų. Realizmui priskirtinų kūrinių išleido daugelis rašytojų – kone visų žymesnių dabartinių prozininkų kūryboje vienokiu ar kitokiu būdu naudojamas realistinis vaizdavimo būdas.
kritinis realizmas; realistinė literatūra; realizmas literatūroje; realizmas
L: J. Žėkaitė Lietuvių romanas Vilnius 1970; V. Vanagas Realizmas lietuvių literatūroje Vilnius 1978; A. Kalėda Romano struktūros matmenys Vilnius 1996; J. Sprindytė Lietuvių apysaka Vilnius 1996; E. Auerbach Mimezis: Tikrovės vaizdavimas Vakarų pasaulio literatūroje Vilnius 2003; S. Kohl Realismus. Theorie und Geschichte München 1977; W. Preisedanz Wege des Realismus München 1977; M. Wünsch Realismus Kiel 2007.
778