redùkcija (lot. reductio – grąžinimas), balsių ir priebalsių kiekybinių ir kokybinių savybių susilpnėjimas, išblėsimas. Lietuvių kalboje redukciją patiria žodžio galo ir nekirčiuotų skiemenų balsiai. Skiriama kiekybinė (ilgųjų balsių sutrumpėjimas arba trumpųjų išnykimas) ir kokybinė (balsių tembrinių ypatybių išblėsimas) redukcija.
Lietuvių kalbos šiaurės vakarų tarmėse dėl kiekybinės redukcijos visiškai išnykę niekada nekirčiuojamų galūnių senoviniai trumpieji balsiai (pvz., šiauliškių v·rs t·l', šiaurės žemaičių vî·rs t·l ‘vyras tyli’). Rytų aukštaičių panevėžiškių šnektose visi žodžio galo trumpieji balsiai (bet kokios kilmės) patiria kokybinę redukciją – virsta neapibrėžtos kokybės balsiais υ [ь], ι [ъ], kurie šiaurinėse šnektose beveik netariami (pvz., pietų panevėžiškių nešὺ ‘nešù’, gražὶ ‘graž’, šiaurės panevėžiškių šak(ъ) ‘šakà’, næš(ъ) ‘nešù’).
Žemaičių šiaurinėse ir vakarinėse šnektose trumpieji nekirčiuoti balsiai, kilę iš ilgųjų, patiria kiekybinę redukciją – suduslėja ir tampa gretimų priebalsių tembriniais atspalviais, bet išlaiko kokybę (pvz., vã·k(a), p·rt(i), sã·w(a) yra vienskiemeniai žodžiai, nes suskliaustieji balsiai nebesudaro atskiro skiemens).
L: Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos dialektologija Vilnius 1994.
905