referentiškùmas (lot. referens, kilm. referentis – pranešantis), individo selektyvus santykis su kitais žmonėmis tokiomis aplinkybėmis, kai būtina suprasti, įvertinti objektą, susidaryti apie jį nuomonę. Kaip individo savybė, referentiškumas yra personalizacijos veiksnys, išryškėja tada, kai grupėje prireikia nustatyti individo santykį su objektais, kurie labai svarbūs jo veiklai. Tie objektai yra bendros veiklos tikslai, uždaviniai, normos ir vertybės, veikloje iškylančios objektyvios ir subjektyvios kliūtys, paties veiklos subjekto ir kitų dalyvių savybės ir kita. Referentinių santykių objektas yra referentinė, arba etaloninė grupė, kuriai individas priklauso, arba grupė, su kuria jis sąveikauja, nors jai ir nepriklauso. Referentinio objekto funkciją gali atlikti ir pavienis žmogus, net realiai neegzistuojantis (pvz., grožinės literatūros veikėjas, išgalvotas sektinas idealas, žmogaus ideali nuomonė apie save patį). Referentiniai santykiai yra dvejopi: internalizuoti (individo elgesio išoriškai neriboja jokie objektai, visi referentiniai santykiai yra jo sąmonės perdirbti ir reiškiasi jau kaip individo subjektyvūs veiksniai) ir neinternalizuoti (referentinis objektas yra realus išorinis objektas, lemiantis, diktuojantis inivido elgesio normas). Pirmuoju atveju referentiniai santykiai sudėtingesni. Individo referentiškumas kitų grupės narių atžvilgiu nustatomas specialiu eksperimentu – referentometrija.
Referentiškumo teminą 20 a. antroje pusėje pirmasis pavartojo Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas H. H. Hymanas.