refleksija

reflèksija (lot. reflexio – atgręžimas, perstatymas), filosofinio mąstymo būdas, skirtas suprasti, kritiškai analizuoti savo paties prielaidas ir pažinimo formas. Reikalauja sąmonės atsigręžimo į save pačią – mąstomas pats mąstantysis ir mąstymo procesas. Refleksijos problema buvo nagrinėjama jau antikoje. Sokratas pabrėžė savęs pažinimo svarbą. Aristotelis refleksiją suprato kaip dieviškojo proto, kuriame mintis susijungia su dalyku apie kurį yra mąstoma, savybę. Refleksija turėjo įtakos R. Descartes’o filosofijai, – jis teigė, kad abejoti galima viskuo, išskyrus paties abejojimo ir mąstymo faktą. Refleksijos būdu įgytas žinojimas tampa viso pasaulio egzistavimo įrodymu. Dėl R. Descartes’o įtakos refleksija tapo vienu pagrindinių filosofijos metodologinių principų. I. Kantui refleksija – neatskiriama proto galių dalis, jis teigė, kad mąstymui sąvokos tiesiogiai neduotos – refleksija yra sielos būsena, kai kuriamos sąvokos. E. Husserliui refleksija yra nesuinteresuotas filosofinio suvokimo būdas, priemonė atlikti fenomenologinę redukciją – pašalinti iš sąmonės empirinius pojūčius žyminčius teiginius, paliekant tik grynuosius imanentinius sąmonės aktus.