refleksologija

refleksològija (refleksas + gr. logos – mokslas), 20 amžiaus pirmos pusės daugiausia Rusijoje plėtota psichologijos kryptis, svarbiausiu elgesio elementu laikanti refleksą, o psichinius reiškinius – šalutiniais reiškiniais (elgesio epifenomenu), kurie lydi kitus reiškinius, bet nedaro jiems įtakos. Refleksologijos pradininkas rusų psichiatras ir psichologas V. Bechterevas, remdamasis rusų fiziologo ir psichologo I. Sečenovo psichinio akto objektyvaus reiškimosi idėjomis, teigė, kad kiekvienas mąstymo procesas yra išreiškiamas tam tikromis objektyviomis apraiškomis, todėl buvo tiriami visi refleksai, susiję su galvos smegenų veikla. Refleksologija skatino diegti tik objektyvius tyrimo metodus, kuriais būtų galima grįsti mokslines išvadas. Psichikos veiklą tyrė kartu su psichiniais reiškiniais, ją nagrinėjo remdamasis aukštosios nervinės veiklos fiziologijos duomenimis. Refleksologija pasiekė empirinių rezultatų, turėjo įtakos pedagogikai, psichiatrijai, sociologijai, menotyrai, buvo dėstoma aukštosiose mokyklose. Artima rusų fiziologo I. Pavlovo aukštosios nervinės veiklos teorijai, reaktologijai (20 amžiaus 3 dešimtmečio rusų psichologijos kryptis, psichinius reiškinius aiškinusi organizmo dinamika) ir biheiviorizmui. 20 amžiaus 4 dešimtmečio pradžioje sukritikuota, vėliau nebuvo plėtojama.