reformzmas, darbininkų judėjimo ideologinė politinė srovė, kuri siekia sukurti socializmą bendromis visų klasių pastangomis pamažu reformomis pertvarkant kapitalistinės visuomenės ekonominius ir politinius santykius. Kitaip nei revoliuciniai socialistai, reformistai atmeta klasių kovos, socialistinės revoliucijos ir proletariato diktatūros būtinybę. Reformizmo terminą dažniausiai vartoja komunistų partijų valdomų ar valdytų šalių mokslininkai.
Reformizmas atsirado 19 a. 8–10 dešimtmečiais, kai dalis socialdemokratų pamatė, kad daugelis K. Marxo pranašysčių nesipildo, darbininkų judėjimas ir dauguma žemesnio rango jo vadovų praktiškai siekia ne proletarinės revoliucijos, bet tobulesnės kapitalistinės sistemos nekeičiant kapitalizmo ekonominių ir politinių pagrindų (pvz., privačios nuosavybės, valdžios demokratinio formavimo). Pirmąja reformistų karta dažniausiai laikomi Didžiosios Britanijos Fabijaus draugijos nariai ir vadinamieji revizionistai – Karlo Marxo kritiko Vokietijos socialdemokratų veikėjo E. Bernsteino šalininkai, Rusijos menševikai (menševizmas) ir Austrijos austromarksistai (austromarksizmas). Visi jie nesudarė vieningo ideologinio fronto, bet juos vienijo keletas principinių idėjų, kurias aiškiausiai įvardijo ilgametis Karlo Marxo bendražygis Eduardas Bernsteinas. Sukritikavę ortodoksinį marksizmą (kapitalizmo neišvengiamo žlugimo, kapitalo koncentracijos, istorinio materializmo ir kitas teorijas) Eduardas Bernsteinas ir kiti reformistai neišplėtojo savos vieningos ekonominės ar politinės programos. Ekonomikos srityje jie tik pabrėžė gyventojų pajamų perskirstymo, socialinio draudimo įvairių formų būtinybę, siekė ne tiek savininkų ekspropriacijos (nors manė, kad tai stiprina valstybės aparato galią), kiek jų socializacijos. Politikos srityje reformizmo šalininkai buvo įsitikinę, kad Vakarų demokratinio parlamentarizmo sistema yra tinkama darbininkų klasės interesų taikaus įgyvendinimo priemonė (tuo jie nesiskyrė nuo liberalų), siekė, kad dirbantysis iš kovotojo su priespauda taptų valstybės piliečiu. Demokratiją reformistai vertino kaip klasinės priespaudos nebuvimą ir geriausią laisvės visiems formą, kuri padeda įveikti dirbančiųjų išnaudojimą ir švelnina konkurencijos blogybes, tikėjosi kompensuoti parlamentinės sistemos silpnąsias puses politine (kartais ir ekonomine) žemesnio lygmens savivalda. Filosofijos srityje jie nebuvo dialektinio mąstymo šalininkai (dauguma buvo neokantininkai ir pozityvistai), visuomenės plėtrą vertino ne kaip nuolatinį prieštaravimų neigimo procesą, bet kaip tolygią evoliuciją.
Reformizmas jau 20 a. pradžioje buvo pradėtas kritikuoti revoliucinių socialistų (pirmiausia G. Plechanovo, R. Luksemburg, V. Lenino), svarbiausiame darbininkų tarptautiniame susivienijime – Antrajame Internacionale – jo šalininkų buvo mažiau nei marksistų. Formalus reformizmo pasmerkimas nepakeitė Europos socialdemokratų partijų iš esmės reformistinės kasdienės praktikos, po Pirmojo pasaulinio karo reformizmas tapo vyraujančia Vakarų šalių socialistų partijų nuostata ir viena svarbiausių Vakarų socialdemokratijos ir Rusijos pilietiniame kare laimėjusių revoliucinių socialistų (bolševikų) nesutarimų priežasčių.
Vėlesnių laikų reformizmas skyrėsi nuo vadinamojo klasikinio laikotarpio (daugelis socialistų idėjų sėmėsi iš jaunojo Karlo Marxo, Rosos Luksemburg, L. Trockio veikalų), bet dauguma pasaulėžiūros nuostatų išliko tokios, kokias suformulavo E. Bernsteinas. Pasak jo, socializmas daugeliui patrauklus ne tuo, kad jis neišvengiamas, bet savo morale; socializmas nėra mokslinė teorija, bet labiau idealas, kurio reikia siekti nedidelėmis reformomis ir žmonių auklėjimu socializmo vertybių dvasia. Norėdami šį požiūrį įtvirtinti 20 a. antros pusės reformistai sukūrė vadinamųjų kapitalizmo transformacijos teorijų, kurios teigė, kad kapitalizmas evoliucionuoja neokapitalistinės (liaudinio kapitalizmo teorija, kapitalo demokratizacijos ir kitos teorijos) ar netgi nekapitalistinės (vartotojiškos visuomenės, poindustrinės visuomenės, rinkos socializmo) visuomenės link.
21 a. pradžioje Europoje reformistinės partijos ir judėjimai (pvz., Didžiosios Britanijos leiboristai, Prancūzijos ir kitų šalių socialistai) yra įtakinga politinė jėga, ją remia didelė gyventojų dalis.
reformistai; revizionistai; kapitalizmo transformacijos teorijos