regeneracija

regenerãcija (lot. regeneratio – atgaivinimas, atnaujinimas), organizmo savybė atkurti susidėvėjusius arba pažeistus audinius, organus, kūno dalis, kartais ir visą organizmą iš jo dalies. Žemesnieji augalai atauga iš gniužulo gabalėlio, ląstelių grupės, aukštesnieji – dažniausiai iš pumpurų, susidarančių neįprastoje augalo vietoje (pvz., šaknies kaklelyje, lapuose). Dirbtinėmis sąlygomis augalas arba kai kurie jo organai išauginami ir iš audinių kultūros. Žmogaus ir gyvūnų regeneracija būna 2 pagrindinių formų: fiziologinė (atkuriami susidėvėję audiniai ir organai, pvz., odos epitelis, plaukai, kraujo ląstelės) ir reparacinė (atauga nutrūkusios kūno dalys, pvz., vėžio žnyplė, jūrų žvaigždės spindulys, tritono galūnė, arba regeneruoja per traumą žuvusios ląstelės). Kai kurie bestuburiai (pvz., hidros, planarijos) geba iš atskiros kūno dalies atkurti visą organizmą. Regeneracijos metu organas atauga iš mažai pakitusių audinių, esančių šalia žaizdos (pvz., driežo uodega) arba iš pakitusių pažeistos vietos audinių (pvz., vėžio žnyplė). Kartais vietoj prarasto organo atauga kitas, atliekantis kitokią funkciją (heteromorfozė). Regeneracijos terminą 1712 pirmasis pavartojo R. A. de Réaumuras (Prancūzija).