Regenerãcijos erà (1830–48), pavienių kantonų ir visos Šveicarijos konfederacijos sparčių pertvarkymų laikotarpis.
Pasibaigus Napoleono karams Europos didžiosios valstybės Vienos kongrese (1814–15) pripažino Šveicarijos neutralų statusą, bet jos vidaus tvarką paliko nustatyti šalies gyventojams. Nuo 1814 kiekvienas kantonas priėmė savo konstituciją, beveik visur buvo atkurtos 17–18 a. feodalinės tradicijos. Federaciniu lygiu aukščiausioji valdžia priklausė kantonų atstovų sudarytam federaciniam parlamentui – Tagzacungui (Tagsatzung), kuris buvo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institutas. Tagzacungo įtaka buvo menka, daugiau politinių galių turėjo kantonų centrai.
Pavienes demokratinių reformų siekiančias liberalų grupes vienytis ypač paskatino 1830 Liepos revoliucija Prancūzijoje ir 1830–31 sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje. Pamažu būrėsi judėjimas, vėliau pavadintas regeneraciniu. Jis siekė didesnio gyventojų atstovavimo valdžios institutuose, glaudesnių kantonų federacinių ryšių ir mažesnės Bažnyčios įtakos politiniuose reikaluose. Judėjimas daugiau rėmėsi industrializacijos procesų paveiktomis kaimiškomis vietovėmis. Kitoje politinio fronto pusėje buvo daugiausia miestų (ypač kantonų centrų) patricijai, susivieniję į senąsias gildijas, ir katalikų dvasininkai. Reformatorių organizuotiems liaudies susirinkimams, kuriuose buvo priimamos liberalių reformų reikalaujančios peticijos, pabrėžtinai taikioms eitynėms miestų gatvėse valdantysis elitas per daug nesipriešino, daug kur buvo priimtos naujos konstitucijos. Šveicarija pasidalijo į liberalius (demokratiškiausi buvo Berno, Ciuricho ir Liucernos kantonai) ir konservatyvius (pirmiausia, katalikiškieji Uri ir Unterwaldeno kantonai bei protestantiškasis Neuchâtelis). Bazelio ir Schwyzo kantonai skilo į savas konstitucijas turinčius puskantonius. Federaciniu lygiu 1832 priimta nauja konstitucija. Kai reformatoriai radikalai pabandė žengti toliau ir 1841 Aargau kantone suvaržė Katalikų Bažnyčios teises, Liucernos kantonas pasipriešino ir vėl leido (19 a. 4 dešimtmečio pradžioje čia Bažnyčia atskirta nuo valstybės) jėzuitams mokyti mokyklose. Tikybos klausimu pasipildęs konfliktas padalijo Šveicariją į katalikiškų principų svarbą pabrėžiančius kantonus (Sonderbundas) ir jiems oponuojančią daugumą kitų (tarp jų buvo ir katalikiškieji Solothurno ir Ticino bei mišrios tikybos kantonai). 25 dienas trukęs beveik bekraujis (tik kelios aukos) vadinamasis Sonderbundo pilietinis karas baigėsi liberalių jėgų pergale. Politinė katalikybė buvo nustumta nuo bendrų federacinių klausimų ir liko valdžioje tik keliuose konservatyviuose kantonuose. Europos didžiosios valstybės buvo užimtos 1848 revoliuciniais įvykiais kitose Europos šalyse ir nesikišo. 1848 buvo priimta nauja šalies konstitucija, kuri subalansavo kantonų atskirumo ir savitumo siekius ir centralizuotos valstybės poreikį. Dėl šių pokyčių (Tagzacungą pakeitė dvejų rūmų federacinis parlamentas, skiriantis aukščiausiąją vykdomąją valdžią – Federacinę tarybą, buvo suvienodinta vidaus valiuta, matų sistemos, atsirado Šveicarijos pašto ženklai, valstybės sostine pasirinktas Bernas) tapo galima vieninga Šveicarijos užsienio politika. Regeneracijos era laikoma modernios Šveicarijos pradžia.