regionalizmas

Menų ir konferencijų salė Lappia Rovaniemi (1975, architektas A. H. H. Aalto, atnaujinta 2015)

regionalzmas (angl. regionalism < lot. regionalis – sritinis), 20 a. vėlyvojo modernizmo architektūros kryptis. Nuo 4 dešimtmečio plito Skandinavijoje (A. H. H. Aalto), Pietų Amerikoje (O. Niemeyeris), Japonijoje (K. Tange). Regionalizmo susiklostymui įtakos turėjo organinė architektūra, daugiausia F. L. Wrighto kūryba. Regionalizmo atstovai priešinosi statybos unifikavimo tendencijoms, siekė funkcionalizmo principus derinti su konkrečios vietos geografinėmis sąlygomis ir kultūrinėmis tradicijomis (genius loci – vietos dvasios – idėja), aukštino architektūros įvairovę, iškėlė jos socialinius tikslus.

Regionalizmo terminą pirmą kartą pavartojo anglų architektas ir architektūros teoretikas K. Framptonas esė Kritinio regionalizmo link: Šeši klausimai pasipriešinimo architektūrai (Towards a Critical Regionalism: Six Points for an Architecture of Resistance; išspausdinta knygoje Antiestetika: Esė apie postmodernią kultūrą / The Anti‑Aesthetic: Essays on Postmodern Culture 1983), teoriją plėtojo A. Tzonis, L. Lefaivre. Regionalizmas dar vadinamas kritiniu regionalizmu, neoregionalizmu.

Lietuvoje

Lietuvoje fragmentiškai reiškėsi nuo 4 dešimtmečio, daugiausia rekreacinėje architektūroje (poilsio namai Dainava Pervalkoje, 1971, architektas V. Guogis, viešbutis Pušų paunksnėje Palangoje, 1999, architektas A. Gumuliauskas), stilizuotuose interjeruose (Vytauto Didžiojo seklyčios Kauno karininkų ramovėje interjeras, 1937–44, architektas J. Kova‑Kovalskis).

2427

kritinis regionalizmas; neoregionalizmas