regiònas (lot. regio, kilm. regionis – kraštas, sritis), didelis gamtinis, istorinis, ekonominis, administracinis ar kitoks teritorinis vienetas, turintis specifinių požymių. Regionai yra daugiapakopiai (gali būti vietos savivaldos, subnacionalinio ar viršnacionalinio lygmens, pvz., Europos Sąjungoje dažniausiai skiriami 3 lygių regionai: pasižymintys ekonominiu bendrumu, istoriniai, istoriniams regionams priklausantys nedideli administraciniai teritoriniai vienetai), jų ribos dažniausiai santykinės.
Natūraliai susiformavę gamtiniai regionai turi panašų reljefą, geologinę sandarą, dirvožemį, klimatą, augaliją ir gyvūniją. Tokie regionai (Sachara, Sahelis, Himalajai, Amazonės upės baseinas, Centrinės ir Vidurinės Azijos stepės) užima didelius plotus ir jų ribos kinta lėtai. Dar gamtiniai regionai skiriami pagal tam tikrus bruožus: augalijos tipą (taiga, stepė, savana), dirvožemių grupes (juodžemiai, kaštonžemiai), orografiją (lygumos, kalnai), zoogeografines sritis (Indijos‑Malajų, neotopinė), paleogeografiją (Laurentija, Gondvana), geologiją ir kita. Be žemyninių regionų, skiriami jūrų ir vandenynų (Atlantas, Pietų vandenyno, Sargasų jūros) regionai.
Istoriniai regionai (pvz., dauguma Didžiosios Britanijos grafysčių, Ispanijos provincijos, Italijos sritys) yra susiklostę per ilgą laiką. Jie dažniausiai skiriami pagal istorinius kultūrinius požymius (ilgainiui susiklosčiusią etninę gyventojų sudėtį, religiją, ūkininkavimo ypatybes, buitines tradicijas).
Ekonominiai socialiniai regionai išskiriami pagal daugelį (universalių) ekonominių socialinių ir politinių požymių arba pagal specifinius požymius. Universaliais (kompleksiniais) regionais galima laikyti pavienes valstybes (Jungtinės Amerikos Valstijos, Japonija, Lietuva), kuriose galioja tos pačios politinės, teisinės ir ekonominės nuostatos, panašus gyvenimo būdas. Galima išskirti ir didesnius regionus, į kuriuos įeina kelios valstybės (Baltijos šalys, Lotynų Amerika). Tokių regionų atsiradimą spartina globalizacija. Regionai skiriami ir pagal tipologinius bruožus. Politiniais ekonominiais regionais laikomi valstybių susivienijimai – Europos Sąjunga, Amerikos valstybių organizacija (AVO), ekonominiais regionais – valstybės, susivienijusios pagal vieną kurį nors ekonomikos požymį (naftos gavybą ir jos eksportą – OPEC), politinius bei geopolitinius interesus (karinis gynybinis bendradarbiavimas – NATO, SEATO). Turizmo regionus formuoja unikalių gamtinių ir (arba) istorinių kultūrinių objektų gausa, turistų srautai (Artimieji Rytai, Viduržemio ir Karibų jūros šalys). Dar regionai skiriami pagal religijas, kalbas, rases.
Jungtinės Tautos pagal ekonominį išsivystymą skiria du pagrindinius Pasaulio regionus – išsivysčiusios šalys ir besivystančios šalys. Europos Sąjunga nuo 1972 pagal statistinę taksonomiją (Nomenclature d’Unités Territoriales Statistiques, NUTS) skiria 5 admininstracinių teritorinių regionų tipus: NUTS I – dažniausiai visa šalis (didelėse valstybėse apima ir pavienius regionus, pvz., žemės Vokietijoje, 3–7 mln. gyventojų); NUTS II – santykinai dideli regionai (administraciniai regionai Prancūzijoje, apygardos Vokietijoje, autonominės sritys Ispanijoje, sritys Italijoje, vaivadijos Lenkijoje, nuo 800 tūkst. iki 3 mln. gyventojų); NUTS III – tarpinis lygmuo tarp regiono ir municipaliteto (apskritys Vokietijoje, departamentai Prancūzijoje, provincijos Ispanijoje ir Italijoje, 150–800 tūkst. gyventojų); NUTS IV – savivaldybė (komunos Prancūzijoje ir Švedijoje, municipalitetai Vokietijoje); NUTS V – už savivaldybes smulkesni teritoriniai vienetai (seniūnijos Lietuvoje). Pagal šią statistinę taksonomiją ES yra 92 NUTS I, 269 – NUTS II, 1291 – NUTS III regionai. Toks skirstymas išryškina teritorijų specifinius požymius, padeda formuoti ir įgyvendinti regioninę politiką.
Socialiniai mokslai dažniausiai tiria etninius, kultūrinius, lingvistinius, klimatinius, topografinius (pvz., Amazonės upės baseinas), pramoninius arba urbanistinius (pvz., Ruhro baseinas), išsiskiriančius ūkine specializacija (pvz., Šiaurės Amerikos vilnamedžių augintojų zona), svarbius tarptautinės politikos atžvilgiu (pvz., Artimųjų Rytų, Skandinavijos) regionus, t. p. administracinius vienetus (pvz., Kanados regionai).
Regionai išsamiau pradėti tirti naujausiaisiais laikais, pirmuosius teorinius ir metodologinius klausimus suformulavo fizikos ir socialinių mokslų atstovai. Veikiami Ch. Darwino teorijų biologai tyrė gyvybės įvairių formų priklausomybę nuo jų gyvenimo teritorijos. Prancūzijos šiuolaikinės geografijos ir socialinės geografijos pradininkas P. Vidalis devla Blache’as ir jo mokinys J. Brunhes’as atkreipė dėmesį į gamtinio ir socialinio landšafto ryšį. Biologams pastebėjus, kad daugeliui gyvūnų (ypač žmoginėms beždžionėms) būdinga ginti savo teritoriją nuo tos pačios rūšies įsibrovėlių, kai kurie tyrėjai tuo pradėjo aiškinti žmonių visuomenės plėtrą – valstybės atsiradimą, patriotizmą, dažnus karus. Iš socialinės istorijos tyrimų klasikiniu laikomas „Annales“ istorijos mokyklos prancūzų istoriko F. Braudelio veikalas Viduržemio jūros regionas (La Méditerranée 1949), kuriame nagrinėjamos šiai Europos daliai kelis šimtmečius būdingos socialinio gyvenimo struktūros. F. Braudelio knygos paveikti daugelio sričių tyrėjai vėliau išskyrė įvairių tipų (pvz., mikro‑ ir makro‑, subnacionalinius ir viršnacionalinius, socialinius politinius, ekonominius) Europos ir pasaulio regionus. 20 a. viduryje Jungtinių Amerikos Valstijų geografai pasiūlė vengti kriterijų įvairovės, grupavo pagal tolygiai visoje jo teritorijoje pasireiškiančius skiriamuosius bruožus (tokiam regionui yra svarbi fizinė aplinka, čia vyrauja agrarinis ūkis) ir mazginius (vieningo komplekso) regionus (šio tipo regionai labiau industrializuoti, turi aiškiai išsiskiriantį centrą, kuris su apylinkėmis susijęs transporto ir kitais komunikacijos ryšiais). 20 a. antroje pusėje regionų tyrimų kurį laiką buvo sumažėję, nes įsivyravo vadinamasis tolygios ekonominės plėtros požiūris, labiau domėtasi bendranacionalinės plėtros programomis, siekta panaikinti regionų plėtros netolygumus. Sudėtingėjant visuomeniniam gyvenimui problemų sprendimą pradėta vis dažniau perkelti į subnacionalinį lygmenį, daugėjo regionizmo šalininkų, regionų tyrimai atsinaujino ir suklestėjo.
21 a.pradžioje didėjant pasaulinei globalizacijai regionai tampa nestabilesni, greičiau kinta, vis dažniau reikia iš naujo nustatyti jų ribas. Regionų tyrimų problemos pripažįstamos svarbiomis, daugiausia sprendžiant ekonominio planavimo ir administravimo, demografinius, politinių prioritetų pasiskirstymo ir kitus klausimus. Dar Regionų komitetas.
Lietuvoje 20 a. antroje pusėje ekonominio geografinio planavimo tikslais buvo skiriami (juridiškai neįteisinti) 4 regionai: Šiaurės, Pietų, Rytų ir Vakarų Lietuva. 1994 sudaryta 10 apskričių, kurios formaliai tapo regionais. 2010 panaikinus apskričių valdymo institucijas (apskritys liko tik teritoriniai vienetai), formuojami nauji regionai, atitinkantys Europos Sąjungos statistinę taksonomiją.
2764