Regiònų komitètas, Europos Sąjungos konsultacinė institucija, siekianti garantuoti šalių narių regioninės ir vietos valdžios struktūrų interesų atstovavimą ir jų įtaką integracijos procesui.
Įsteigimas
Regionų komitetas įsteigtas Briuselyje 1993 įsigaliojusia Maastrichto sutartimi (pirmasis Regionų komiteto posėdis įvyko 1994) siekiant 2 tikslų: suteikti vietos ir regionų atstovams galimybę pareikšti savo poziciją rengiant Europos Sąjungos teisės aktus (apie 70 % jų įgyvendina šalių narių savivaldybės ir regionai) ir priartinti Europos Sąjungos sprendimų priėmimo procesą prie piliečių. Regionų komiteto įsteigimą inicijavo Ispanija ir Vokietija.
Sandara
Regionų komitetą sudaro 329 nariai ir tiek pat jų pakaitinių narių (atstovauja Regionų komiteto nariams šiems negalint dalyvauti Regionų komiteto veikloje) iš 300 regionų, 100 tūkst. vietos valdžios institucijų ir 1 mln. vietos politikų, atstovaujančių 441 mln. Europos Sąjungos piliečių.
Kiekvienos valstybės narės Regionų komiteto narių skaičius maždaug proporcingas jos gyventojų skaičiui: Italija, Prancūzija ir Vokietija turi po 24 narius, Ispanija ir Lenkija – po 21, Rumunija – 15, Austrija, Belgija, Bulgarija, Čekija, Graikija, Olandija, Portugalija, Švedija ir Vengrija – po 12, Airija, Danija, Kroatija, Lietuva, Slovakija ir Suomija – po 9, Estija, Latvija ir Slovėnija – po 7, Kipras ir Liuksemburgas – po 6, Malta – 5.
Regionų komiteto nariai yra išrinkti savivaldybių ar regioninės valdžios institucijų politikai, dažnai regioninės valdžios vadovai arba miestų merai (2020–25 laikotarpiui Lietuvos delegaciją sudaro Alytaus, Jonavos, Klaipėdos, Panevėžio, Tauragės rajonų, Birštono, Druskininkų, Klaipėdos, Vilniaus miestų merai). Juos siūlo Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybės, bet eidami Regionų komiteto nario pareigas jie yra nuo vyriausybių nepriklausomi.
Europos Sąjungos Viršūnių Taryba Regionų komiteto narius skiria 4 metų kadencijai (kadencijų skaičius neribojamas). Regionų komiteto nariai privalo turėti savo atstovaujamos valdžios institucijos įgaliojimus arba būti jai politiškai atskaitingi.
Regionų komitetui vadovauja jo narių 2,5 metų kadencijai renkamas pirmininkas, kartu tai kadencijai renkamas jo pirmasis pavaduotojas. Regionų komiteto vykdomoji institucija yra 60 narių Biuras, kuris posėdžiauja 7 kartus per metus, rengia Regionų komiteto veiklos programą, prižiūri jos įgyvendinimą, koordinuoja plenarinio posėdžio ir Regionų komiteto komisijų darbą. Veikia Generalinis sekretoriatas, vadovaujamas Biuro 5 metams skiriamo generalinio sekretoriaus (iki 1999 Regionų komitetas turėjo bendrą sekretoriatą su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu).
Regionų komiteto nariai priklauso 6 specializuotoms nuolatinėms komisijoms (Teritorinės sanglaudos politikos, Ekonomikos ir socialinės politikos, Švietimo, jaunimo, kultūros ir mokslinių tyrimų, Aplinkos, klimato kaitos ir energetikos, Pilietybės, valdymo, institucinių ir išorės reikalų, Gamtos išteklių), kurioms pavedama parengti plenarinius posėdžius. Regionų komitete t. p. veikia Administracinių ir finansinių reikalų komitetas, Laikinoji ad hoc komisija dėl Europos Sąjungos finansinės programos peržiūros, prireikus sudaromi kiti ad hoc komitetai.
Veikla
Regionų komitetas per metus rengia 5 plenarinius posėdžius, per kuriuos tvirtina savo bendrąją politiką, nuomones, pranešimus ir rezoliucijas. regionų komitetas teikia pastabas ir pasiūlymus Europos Komisijai dėl teisėkūros iniciatyvų. Europos Komisija ir Europos Sąjungos Taryba privalo konsultuotis su Regionų komitetu dėl Europos Sąjungos teisinių iniciatyvų su vietos ir regionų valdžios institucijomis susijusiose srityse: regioninės politikos, aplinkosaugos, švietimo ir jaunimo, transeuropinių transporto, telekomunikacijų ir energetikos infrastruktūros tinklų, ekonominės ir socialinės sanglaudos, visuomenės sveikatos, kultūros, užimtumo ir socialinės politikos, profesinio mokymo. Europos Sąjungos institucijos t. p. gali klausti Regionų komiteto nuomonės visais kitais darbotvarkės klausimais. Regionų komitetas savo iniciatyva gali pareikšti nuomonę Europos Komisijai, Europos Sąjungos Tarybai ar Europos Parlamentui ir dėl kitų Europos Sąjungos politikos sričių, pvz., žemės ūkio, kaimo ir miesto vietovių plėtros, teritorinio bendradarbiavimo, konkurencingumo skatinimo, paramos mokslui ir technologijų plėtrai.