Reino kraštas-Pfalcas

Reno krãštas-Pfálcas (Rheinland-Pfalz), federacinė žemė Vokietijos vakaruose.

Didesnioji jos dalis yra Reino kairiajame krante. Ribojasi su Prancūzija, Liuksemburgu, Belgija.

Plotas 19 846,9 km². 4,11 mln. gyventojų (2021). Apima Koblenzo, Triero ir Reino Heseno‑Pfalco apygardas.

Bacharacho ir Reino slėnio panorama

Centras – Mainzas (217 600 gyventojų, 2021; priklauso Reino‑Maino aglomeracijai). Kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2021): Ludwigshafenas (172,2; priklauso Reino‑Neckaro aglomeracijai), Koblenzas (113,6), Trieras (110,6), Kaiserslauternas (99,3).

Reino krašto-Pfalco paviršius daugiausia kalnuotas, didumą teritorijos užima Reino Skalūniniai kalnai: šiaurėje – Eifelio (vulkanų kūgių liekanos su krateriniais ežerais) ir Westerwaldo kalnagūbriai, vidurinėje dalyje – Hunsrücko kalnagūbris (Reino krašto‑Pfalco aukščiausia vieta – Erbeskopfo kalnas, 816 m), rytuose įsiterpia Taunuso kalnagūbrio vakarinės šakos.

Reino krašto-Pfalco pietinėje dalyje – Pfalco Miškas, Haardto kalnai, pietryčiuose – Aukštutinio Reino žemumos dalis.

Klimatas vidutinių platumų, pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Sausio vidutinė temperatūra 1–2 °C, liepos – 18–19 °C (kalnuose šalčiau). Per metus iškrinta vidutiniškai 600–800 mm kritulių, kalnų vakariniuose šlaituose – iki 1200 milimetrų. Reino krašto-Pfalco didžiausios upės: Reinas (juo eina Reino krašto-Pfalco pietrytinė ir rytinė riba, šiaurėje jis teka per Reino krašto-Pfalco teritoriją) ir jo intakai – Moselis, Lahnas, Nahe. Dirvožemiai daugiausia rudžemiai; Hunsrücko kalnagūbryje yra jauražemių ir šlynžemių, Aukštutinio Reino žemumoje – juosvažemių ir pradžiažemių. Miškai (daugiausia pušynai‑bukynai) užima 39 % Reino krašto-Pfalco teritorijos. 6 gamtos parkai, Pfalco Miško biosferos rezervatas.

Ūkio svarbiausios šakos – pramonė ir turizmas. Gaunamos statybinių medžiagų žaliavos (statybiniai akmenys, smėlis, žvyras). Prie Moselio upės daug hidroelektrinių. Chemijos (BASF bendrovės įmonės Ludwigshafene) ir farmacijos (Boehringer Ingelheim bendrovės įmonės Ingelheime) pramonė, transporto priemonių (automobilių Opel Kaiserslauterne, sunkvežimių Wörthe), mašinų (Frankenthalyje, Zweibrückene, Bad Kreuznache, Neuwiede) gamyba, elektronikos ir tiksliosios mechanikos (Mainze), odos ir avalynės (Pirmasense), statybinių medžiagų, stiklo, maisto (konditerijos, vyno, alaus; Reino kraštas-Pfalcas tiekia 65–70 % Vokietijos vyno produkcijos) pramonė. Žemės ūkio naudmenos užima apie 37 % Reino krašto-Pfalco teritorijos. Auginama miežiai, kviečiai, daržovės, vaismedžiai.

Ellenzo-Poltersdorfo ir Moselio upės panorama

Reino kraštas-Pfalcas – svarbiausias Vokietijos vynuogininkystės regionas; vynuogynai užima >4 % Reino krašto-Pfalco teritorijos, daugiausia jų Reino ir Moselio slėnių šlaituose ir Haardto kalnuose. Veisiama kiaulės, galvijai. Kertamas miškas. Svarbiausi Reino krašto-Pfalco turistiniai objektai: Reino slėnis (apie 67 km ilgio Reino slėnio ruožas tarp Bingeno ir Koblenzo su pilimis, istoriniais miestais ir vynuogynais 2002 įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą), Triero, Speyerio (juose yra pasaulio paveldo vertybių), Mainzo, Wormso, Koblenzo miestai, Vokietijos vadinamasis Vyno kelias, Formulės‑1 žiedinės lenktynės Nürburgring trasoje (Eifelio kalnuose).

Balneologijos kurortai (Bad Kreuznachas, Bad Dürkheimas, Bad Emsas ir kiti), poilsio centrai. Laivuojami Reinas (svarbiausias Vakarų Europos vandens kelias), Moselis, Saaro (Moselio intakas), Lahno žemupiai. Didžiausias Reino krašto-Pfalco upių uostas – Ludwigshafenas (prie Reino). Tankus geležinkelių ir automobilių kelių tinklas. Frankfurto-Hahno oro uostas (apie 10 km nuo Kirchbergo miesto).

Istorija

Pasibaigus II pasauliniam karui dabartinio Reino krašto‑Pfalco teritorija sudarė Prancūzijos okupacinės zonos šiaurinę dalį. Spaudžiama Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos administracija atsisakė ketinimo sujungti šią teritoriją su Saaro žeme ir įkurti protektoratą, 1946 sudarė Reino krašto‑Pfalco federacinę žemę. Ji suvienijo anksčiau buvusius Bavarijos Pfalcą, Prūsijos Reino provincijos pietinę dalį (su Oldenburgui priklausančiomis Birkenfeldo apylinkėmis), Prūsijos Nassau provinciją ir dalį Heseno‑Darmstadto.

1946 11 priimta žemės konstitucija (1947 patvirtinta referendumu), 1946 12 sudaryta laikinoji vyriausybė. Dėl mažesnių sugriovimų žemės centru iš pradžių pasirinktas Koblenzas, 1950 jis perkeltas į Mainzą (kai kurie administraciniai institutai, pvz., konstitucinis teismas, liko Koblenze). Dėl administracinių teritorinių pokyčių ir Reino krašto‑Pfalco ribų tikslinimo buvo diskutuojama ilgai (pvz., 1975 referendume dauguma gyventojų šiems pokyčiams nepritarė), bet pasikeitimai iš esmės išliko.

Reino krašto‑Pfalco ūkiniam atsigavimui didelę reikšmę turėjo 1958–64 iškastas Moselio ir Reino upes jungiantis kanalas, atvėręs upių laivybos kelią į Prancūziją ir kitus Vakarų Europos kraštus. 1986 Jungtinių Amerikos Valstijų Pydnos raketų bazėje (prie Kastellauno) dislokavus branduolinį ginklą kilo nemažai protesto demonstracijų, bet 1989 iš Reino krašto‑Pfalco iškeldinus daug karinių dalinių (pirmiausia amerikiečių) labai padaugėjo bedarbių. Dėl gausaus istorinio paveldo 21 a. pradžioje Reino kraštas‑Pfalcas tapo turizmo centru.