rekreãcinė architektūrà, architektūros rūšis; poilsiui arba turizmui skirtos erdvės formavimas. Skiriama: pastatų rekreacinė architektūra (patalpos, pastatai, įrenginių kompleksai), kraštovaizdžio rekreacinė architektūra (poilsio zonos, sporto arba vandens parkai), rekreacinė urbanistika (vasarvietės, kurortai, vasarviečių arba kurortų aglomeracija, rekreaciniai rajonai). Pagal pastatų pobūdį rekreacinė architektūra skirstoma į viešbučius, sanatorijas, vilas, slidinėjimo bazes, stovyklavietes, kempingus, motelius, kaimo turizmo sodybas, jachtklubus, maudymosi baseinus ir kita. Rekreacinei architektūrai būdinga erdvinių struktūrų ir formų įvairovė, glaudus funkcinis ir vizualus ryšys su gamta, regioninės (kartais ir etninės) architektūros elementai, sezoninių (laikinųjų) statinių ir įrenginių gausa.
botelių kompleksas Gold Coaste (Australija)
Rekreacinės architektūros būta Mesopotamijoje, Egipte, senovės Graikijoje ir Romoje (kilmingųjų vilos, reprezentaciniai parkai). Kaip iš dalies savarankiška architektūros rūšis rekreacinė architektūra pradėjo klostytis 19 a. viduryje. Žymesni poilsio rajonai: Prancūzijoje – Žydrasis krantas (Côte d’Azur), Languedoco‑Roussillono pakrantė, Alpių kalnynas (Austrijoje ir Italijoje), Ispanijoje – Saulės krantas (Costa del Sol), Jungtinėse Amerikos Valstijose – Floridos rytinė pakrantė, Australijoje – Gold Coasto paplūdimiai, Ukrainoje – Krymas, Rusijoje ir Gruzijoje – Kaukazo vakarinė pakrantė.
Lietuvoje
Lietuvoje pirmieji kurortai ir vasarvietės pradėjo formuotis 19 a. (Druskininkai, 1837, Birštonas, 1846, Juodkrantė, 19 a. pirma pusė); pastatyta daugiausia medinių vilų. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje rekreacinės architektūros statinių pastatyta Palangoje, nuo 20 a. vidurio – Neringoje. Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto (po 1991 Architektūros ir statybos institutas) architektai parengė LSSR poilsio zonų perspektyvinio išvystymo schemą (1965, architektai G. J. Daniulaitis, F. Bielinskis, V. Stauskas, A. Šipaila, LSSR valstybinė premija, 1968), pirmąjį Neringos (1968), Didžiosios Palangos (1971, atnaujintas 1989) generalinius planus.
vilos Preiloje (2004, architektai Asta ir Gintaras Prikockiai)
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atnaujinta Nacionalinė turizmo plėtros programa (1993), parengtas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo ir plėtros planas (1994), kurortų bendrieji planai. Rekreacinių pastatų suprojektavo V. Adomavičius, V. Guogis, A. Lėckas, G. Likša, A. Prikockienė, G. Prikockis, R. ir A. Šilinskai, L. Vaitys, J. A. Zaviša. Rekreacinių vietovių urbanistinių planų parengė P. Grecevičius, A. Lamauskas, A. Mituzas, V. Stauskas, kraštovaizdžio architektūros – I. M. Daujotaitė, L. A. Dringelis, K. Jakovlevas‑Mateckis ir kiti.
L: V. Stauskas Gradostroitel′naja organizacija rajonov i centrov otdycha Leningrad 1977.
1173