relgija (lot. religio – pamaldumas, nuolankumas, šventumas), pasaulėžiūros ir etinių nuostatų visuma, kuriai būdinga tam tikrų ritualų sistema, tikėjimas antgamtine jėga ar jėgomis. Kitaip nei tikėjimas, religija dažniausiai turi viešąjį elementą. Dauguma religijų yra organizuotos struktūros, turi šventikų hierarchiją, šventąsias vietas ir raštus. Vienos religijos pabrėžia savo universalumą, kitos – skirtos tik tam tikrai žmonių grupei, kai kurios religijos pabrėžia tikėjimą, kitos – praktiką. Pagal tam tikrus bendrus kriterijus skiriami religijų tipai. Dažniausiai religija menkai tesiskiria nuo kultūrinių, filosofinių ar politinių judėjimų. Dėl tikslios žodžio religija kilmės ginčijamasi iki šiol, esama kelių šio žodžio etimologijų. Ciceronas knygoje Apie dievų prigimtį (De natura deorum 45) religijos sąvoką kildino iš žodžio relegere (lotynų kalba – kruopščiai laikytis taisyklių), nes religingas žmogus rūpinasi viskuo, kas susiję su dievais. Laktancijus kildino iš religari (lotynų kalba – surišti), nes su Dievu esame surišti (lotynų kalba religati) pamaldumo saitais. Šv. Augustinas – iš sąvokos religere (lotynų kalba – pasveikti), bet vėliau pritarė Laktancijaus nuomonei. Ankstyvoji krikščionybė buvo vadinama ne lotynišku religio, o lex (lotyniškai – įstatymas), fides (lotyniškai – tikėjimas) ir disciplina (lotyniškai – mokymas). Religijos kaip įstatymo samprata būdinga judaizmui (halacha) ir hinduizmui (dharma), o krikščionybė labiausiai iš visų religijų pabrėžia tikėjimo svarbą. Viduriniais amžiais religijos sąvoka buvo siejama su krikščionybe. Renesanso laikotarpiu ši sąvoka tapo universali. Mikalojus Kuzietis teigė, kad religija yra universalus reiškinys – kiekvienam žmogui būdingas poreikis garbinti Dievą ar dievus. Šviečiamajame amžiuje religijos sąvoka galutinai įsitvirtino visoms istorinėms religijoms ir įgimtam žmogaus religiniam polinkiui nusakyti. Ši sąvoka atitrūko nuo Apreiškimo teologijos sampratos ir tapo norminiu terminu, išreiškiančiu visas garbinimo formas; atsirado ir galima jų kritika. Religijos sąvoka ėmė reikšti pasaulio religines tradicijas, kurios buvo suprantamos kaip uždara tikėjimų sistema, nulemta kultūrinio konteksto (religija kaip kultūrinis reiškinys). 18 a. atsirado Šviečiamojo amžiaus mąstytojų grynojo proto religijos sampratų, atskirtų nuo istorijos, kritika. Įsitvirtino istorinė religijos samprata. 19 a. F. D. Schleiermacheris religijos sąvokai suteikė subjektyvumo – tvirtino, kad religija nėra metafizika ir moralė, bet asmeninis santykis su dievybe. 20 a. pradžioje įsitvirtino religijos kaip metafizikos, pabrėžiančios ne šio pasaulio, o anapusinę tikrovę, samprata, kurią nulėmė krikščioniška Europos kultūra, atmesdama kitas religijas. Kritikuodamas tokią religijos sampratą K. Barthas šią sąvoką atskyrė nuo pagrindinio krikščioniškosios teologijos koncepto ir pabrėžė religijos kaip religinio jausmo sampratą.

20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje religijotyrininkai nesistengia ieškoti bendro religijos apibrėžimo, religija tyrinėjama dažniausiai lyginamuoju ir hermeneutiniu metodais. 20 a. pradžioje religija tyrinėta dedukciniu‑nomologiniu metodu (jam pradžią davė Šviečiamasis amžius ir 19 a. pozityvizmo filosofai R. Carnapas, K. Popperis); ši strategija yra paremta įsitvirtinusiu moksliniu tyrimu, o visus įvykius ir reiškinius aiškina remdamasi universaliosiomis tiesomis. Šis religijos tyrimų metodas buvo kritikuojamas kaip pernelyg ribotas. Religijos esmę bandyta atskleisti kognityvaus reliatyvizmo metodu, kuris remiasi nuostata, kad bet kokia tiesa ir ja besiremianti etinė nuostata gali būti ir teisinga, ir ne – kiekvienas turi teisę pats tai nuspręsti. Reliatyvizmo teorija aprėpia daug įvairių tradicijų nuo protėvių kulto iki monoteistinės etikos, bet neišvengiamai kyla įtampa tarp šios strategijos ir tradicinės religijos neklystamumo nuostatos. Religijos fenomenologija (G. van der Leeuwas, M. Eliade) dėmesį telkia į aprašomąjį metodą, nesiekiama aiškinti nei religinių reiškinių, nei jų priežasčių. Buvo kritikuojama, kad vienas šis metodas yra pernelyg abstraktus ir neatskleidžia kultūrinio ir istorinio religijos aspekto. 20 a. pradžioje susiformavo plati sekuliari multidisciplina, apimanti aprašomąjį, lyginamąjį, interpretacinį ir sisteminį metodus. Ji išsiskyrė į atskiras studijas, tyrinėjančias įvairius religijos aspektus. Religijos antropologija (J. Frazeris, H. Spenceris, E. Tyloras, É. Durkheimas, C. Levi‑Straussas) nagrinėja bendruomenės religinių nuostatų, institucijų ir patirčių visumos sampratą; ši sritis religiją traktuoja kaip neatsiejamą kultūros dalį. Religijos fenomenologija siekia aprašyti religiją, atmetant išankstines nuostatas ir prielaidas. Religijos filosofija, būdama ir vidinė, ir išorinė religijos dalis, bando suteikti jai reikšmę ir pateikia ją remdamasi filosofinėmis kategorijomis; religijos sociologija (É. Durkheimas, M. Weberis) gilinasi į religijos struktūras ir funkcijas. Dar yra religijos psichologija, religijų istorija ir kitos mokslo sritys, tyrinėjančios religiją. Šiuolaikinė socialinio konstrukcionizmo teorija (D. Dubuissonas) teigia, kad religijos samprata plėtojosi socialiniame krikščioniškojo pasaulio kontekste, todėl ji neteisingai taikoma kitiems (ypač ne Vakarų) tikėjimams. Religiją ir filosofiją sieja keli bendri tyrimų objektai, bet metafizikos ir kosmologijos srityse religija yra kritikuojama filosofijos. Dievo, nemirtingumo klausimus nagrinėjanti filosofija yra vadinama religijos filosofija. Vakarų tradicijoje religijos filosofija dažniausiai yra susijusi su judėjų‑krikščionių religine tradicija.

Religijos kritika yra išorinė ir vidinė; ši būdinga ST Išminties knygoms, Upanišadoms ir filosofijai (G. Berkeley, G. E. Lessingas, I. Kantas). Vienas religijos kritikos argumentų – blogio buvimas pasaulyje. Jobo knygoje (vidinės kritikos pavyzdys) keliami blogio egzistencijos ir teodicėjos klausimai. Epikūras šį klausimą suformulavo iškeldamas loginę dilemą, apimančią keturias galimybes: ar Dievas nori pašalinti blogį, bet negali? – tada jis yra bejėgis; ar gali, bet nenori? – tada jis yra blogas Dievas; gal nei gali, nei nori; O gal ir gali, ir nori. G. W. Leibnizas bandė išteisinti Dievą, atsiedamas jį nuo blogio buvimo (knyga Teodicėja. Apie Dievo gerumą, žmogaus laisvę ir blogio kilmę (Essais de Théodicée sur la bonté de Dieu, la liberté de l’homme et l’origine du mal 1710). B. Spinoza Teologiniame politiniame traktate (Tractatus Theologico Politicus 1670) kritikavo religijos netolerantiškumą, pateikė išsamų judaizmo ir visų apreiškimo religijų kritiką, bet neatmetė Dievo, kuris, pasak jo, pasaulyje veikia pagal savo įstatymus, būties. I. Kantas religiją aiškino kaip moralaus žmogaus santykį su Dievu, kuris nėra proto pažinimo objektas, todėl Dievą laikė universalių moralės principų visuma. Epistemologinį ir ontologinį I. Kanto dualizmą bandė paneigti G. W. F. Hegelis, jis iškėlė absoliučios Dvasios sampratą, kuri pamažu artėja prie savivokos, kulminaciją pasiekdama protestantizme. G. W. F. Hegelis iškėlė filosofijos pranašumą prieš religiją. J. G. Herderis ir F. D. Schleiermacheris kritikavo protu paremtą religijos sampratą, atsietą nuo istorinės aplinkos ir asmeninio santykio su dievybe. 20 a. nuo istorinės ir subjektyvios religijos sampratos pereita prie transcendentinio religijos suvokimo. Religijos kaip metafizikos sampratą kritikavo K. Barthas ir D. Bonhoefferis, buvo grįžta prie subjektyvaus santykio su Dievu.

Išorinė religijos kritika dažniausiai yra paremta visiška abejone Dievo buvimu ir religijos reikšme; ji būdinga D. Hume’o, L. Feuerbacho, K. Marxo, F. Nietzsche’s, J.‑P. Sartre’o, B. Russello filosofijai. 18 a. D. Hume’as savo veikaluose pabrėžė perėjimą nuo tikėjimo amžiaus prie kritikos amžiaus. K. Marxas religinius vaizdinius traktavo kaip tariamą tikrovę. F. Nietzsche pagrindė Dievo mirties teologiją. 20 a. antros pusės analitinės filosofijos atstovai teigė, kad religija neturi semantinės reikšmės; sunku nuspręsti, ar religiniai tekstai apskritai gali išreikšti tikrovę.

Skiriama pozityvioji ir negatyvioji religijos kritika. Pozityvioji kritika religijai suteikia naują dinamiką − senovės kinų religijos nauja interpretacija lėmė naujos religijos – konfucianizmo – atsiradimą. Švietėjų J. Fichte’s, F. Schellingo, G. W. F. Hegelio religijos kritika suformavo filosofinį religinį mąstymą ir apskritai protestantizmo teologiją. Negatyvioji kritika dažniausiai siekia sunaikinti religiją. F. Nietzsche teigė, kad Dievas ir religija varžo žmogaus laisvę. I. Kantas neneigė Dievo buvimo, tik tvirtino, kad jis yra nepažinus, ši nuostata paneigė Dievo buvimo įrodymus ir yra susijusi su ateizmo ir agnosticizmo nuostatomis. Šviečiamajame ir racionalizmo amžiuje ypač sustiprėjo religijos kritika. Ji buvo nukreipta prieš religijos pripažįstamus stebuklus (D. Hume’as), religiją imta aiškinti kaip valdžios ir galingųjų įsitvirtinimo priemonę (K. Marxas), Voltaire’as filosofine apysaka Kandidas (1759) paneigė teodicėją.

Daugelis religijų gali sugyventi, bet kai kurios bando iškelti savo pranašumą prieš kitas. Politeistinių religijų priešprieša atsiranda, kai siekiama įtvirtinti vienos dievybės pranašumą prieš kitas (genčių kovos). Politeistinės religijos atmeta monoteistines, šios nepripažįsta politeistinių. Monoteistinės religijos t. p. viena kitą kritikuoja: krikščionybė perėmė judaizmo monoteizmą, bet jau ankstyvuoju laikotarpiu atmetė judaizmo legalizmą ir pabrėžė savo universalumą. Vatikano I susirinkimas (1869–70) paskelbė, kad ateistinę religijos kritiką lėmė protestantizmas. Iki Vatikano II susirinkimo (1962−65) krikščionybė siekė įtvirtinti savo kaip aukščiausiosios religijos sampratą. K. Rahneris panaikino šią nuostatą iškėlęs anoniminės krikščionybės teoriją, pagal kurią visiems žmonėms būdinga nesąmoninga Dievo samprata.

L: M. Eliade Amžinojo sugrįžimo mitas Vilnius 1996; Šventybė ir pasaulietiškumas Vilnius 1997; G. Beresnevičius Religijotyros įvadas Vilnius 1997; E. E. Evans‑Pritchard Theories of Primitive Religion Oxford 1969; W. R. Comstock The Study of Religion and Primitive Religions New York 1991; S. Bruce Religion in the Modern World. From Cathedrals to Cults Oxford 1996; R. Stark, W. S. Bainbridge Teoria religii Kraków 2000.

2182

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką