religijótyra, mokslinis lyginamasis religijų, jų istorijos tyrinėjimas. Pagrindiniai metodai yra šaltinių kritika ir analizė, faktų nustatymas, religinių procesų aprašymas, archeologijos duomenų interpretacija, t. p. naudojamasi lingvistikos, sociologijos, antropologijos mokslų metodais. Šie metodai įgalina pažinti pasaulyje egzistuojančias įvairias religijas ne konfesiniu požiūriu, kai siekiama nustatyti doktrinos teisingumą ir religinės praktikos bei etines normas (tai būdinga teologijai), bet tiriami konkretūs doktrinų, religinių praktikų, etinių normų, tradicijų, institucijų, religinės veiklos pasireiškimai visuomenėje, istorinė jų kaita, raida, analizuojami ir lyginami jie su kitomis religinėmis tradicijomis. Religijotyra siekia konfesinio neutralumo tyrinėjamų religijų atžvilgiu, laikomasi nuostatos, kad visos religijos yra lygiavertės, net jei filosofiniu požiūriu tokio neutralumo galimybė yra labai kritikuotina. Kita akademinė religijotyros nuostata – išlaikyti neutralumą tyrinėjant religijas, tikėjimus dvasiomis, dievais, dievybėmis, galiomis ir kitais dalykais (jų nediskredituojant ar apologetiškai palaikant). Religijotyra kaip mokslinė disciplina pradėjo formuotis Šviečiamajame amžiuje Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Mokslininkai, tradiciškai priskiriami prie religijotyros pradininkų, religijas tyrinėjo iš krikščionybės pozicijų (daugelis jų buvo protestantų teologai), su krikščionybe buvo lyginamos kitomis religijos, sureikšminamas tikėjimas anapusinėmis dievybėmis, atsidavimas joms, santykis su jomis, pabrėžiami religinių jausmų aspektai, religiją bandyta apibrėžti remiantis termino religija lotyniška etimologija, kuri ne visada atitinka kitose kultūrose vartojamų analogiškų terminų reikšmes (hinduizme ir budizme dharma – įstatymas, dėsnis, mokymas, doktrina, moralė, pareiga, dorybė, teisingumas; judėjų ir musulmonų din – įstatymas, įpareigojimas). Šiame kontekste religiją plačiausiai galima apibrėžti kaip įsipareigojimų visumą tam, kas laikoma aukščiausiu, nekvestionuojamu ir šventu, tai gali būti konkretūs individai (žmogiški arba dieviški, imanentiški arba transcendentiški, turintys ypatingą žinojimą, ar galią) arba kokio nors autoriteto perduota, suvokta ar apreikšta ypatingoji tiesa arba mokymas, įstatymas.

Ankstyvuoju etapu religijotyra dar nebuvo griežtai atsiskyrusi nuo tam tikros religijos (dažniausia krikščionybės; ji laikyta tikrąja religija) apologetikos ir religijos filosofijos bei teologijos; laikytasi nuostatos, kad akademinės religijos studijos turėtų atskleisti, kad visos religijos turi kažką bendra. Vieni pirmųjų religijos tyrinėtojų yra Herbertas iš Chirbury (1583–1648; suformulavo natūraliosios religijos sąvoką) ir švedų mokslininkas evangelikų liuteronų arkivyskupas N. Söderblomas (1866–1931). Moksliniai religijų tyrinėjimai pirmiausia buvo filologiniai, susiję su besiformuojančia lingvistika – 15 a. imta studijuoti graikų ir hebrajų kalbas, rengti kritinius Biblijos rankraščių leidimus, 18–19 a. – Azijos įvairių religijų tekstus (Avesta, Vedos) versti į Europos kalbas (A. H. A. du Perronas, 1731–1805, E. Burnoufas, 1801–52, F. M. Mülleris). Religijotyros raidai turėjo įtakos 19 a. senovės civilizacijų archeologiniai atradimai Egipte, Artimuosiuose Rytuose, Mesopotamijoje, jų rašytinių šaltinių iššifravimai ir publikacijos. Antropologijos žinios apie primityviomis sąlygomis gyvenančias gentis ir vėliau susiformavusi religijos antropologija skatino formuluoti evoliucionistines hipotezes (fetišizmas, totemizmas, animizmas, preanimizmas, premonoteizmas, magija). Religijos antropologija rėmėsi ir religijos mokslinius tyrinėjimus plėtojo É. Durkheimas, M. Weberis, S. Freudas ir kiti. 19 a. išsiplėtojo kita su religijos tyrinėjimais susijusi sritis – folkloro, etnografijos rinkimas ir nagrinėjimas. Visi šie tyrinėjimai buvo mokslų (filologijos, kultūros antropologijos, folkloristikos, etnografijos, archeologijos), kurių metodais naudojosi, dalis.

20 a. pradžioje pagrindą mokslinei religijotyrai davė Indo slėnio civilizacijos atradimai. Daugelis liberalių Europos protestantų teologų teigė, kad egzistuoja universali religinė patirtis, o krikščionybė (kaip aukščiausia jos išraiška) turi būti atribota nuo sekuliarių religijos tyrinėjimų. 20 a. pradžioje buvo išplėtota religijos fenomenologija (svarbiausi atstovai – N. Söderblomas, R. Otto, F. Heileris, G. Menschingas, G. van der Leeuwas). C. G. Jungas ir M. Eliade religijos fenomenologiją pritaikė universalioms religijos studijoms; Europos universitetuose imta steigti Religijos studijų katedras ar fakultetus. 20 a. 2 pusėje religijos fenomenologijos metodą, jo terminus (sacrum, profanum, numinous, religinė patirtis) imta kritikuoti. Siekiama tirti atskiras religijas, jų vertybių hierarchiją, simbolius, institucijas, ritualų kompleksus, mitus, doktrinas, raidą, pabrėžiama, kad daugelis ankstesnių kategorijų ir terminų buvo europocentriški, daugiausia tinkantys tik krikščionybei, nepaisoma kitų kraštų specifinių religinių elementų. Dekonstruojama ar imama atsisakyti anksčiau plačiai taikytų terminų ir galutinio religijos apibrėžimo. 21 a. pradžioje religijotyra laikoma tarpdisciplinine mokslo šaka, kuri taiko įvairių mokslų – istorijos, lingvistikos, sociologijos, psichologijos, neurologijos, antropologijos, komparatyvistikos, fenomenologijos – metodus.

Lietuvoje religijos fenomenologijos pagrindu religijotyrą plėtojo G. Beresnevičius.

565

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką