relgijų geogrãfija, religijotyros viena šakų. Tiria religijų paplitimą, aplinkos įtaką religijai ir religijos aplinkai. Religijų georgafijos idėją iškėlė vokiečių geografas A. Hettneris veikale Geografija, jos istorija, jos esmė ir jos metodai (Die Geographie: ihre Geschichte, ihre Wesen und ihre Methoden 1927). Jis nurodė, kad religijų geografija yra sunkiausia geografinių tyrinėjimų dalis ir kad ji dar turi atsirasti. Pirmieji religijų geografijai skirti veikalai išspausdinti 20 a. 5 dešimtmetyje: Vokietijoje P. Fickelerio studija Pamatiniai religijų geografijos klausimai (Grundfragen der Religionsgeographie), Prancūzijoje P. Deffontaines’o knyga Geografija ir religijos (Géographie et Religions, abi 1947). Prie religijų geografijos pradininkų ir teorinių pagrindų kūrėjų priskirtinas ir O. Maullis (studija Religijų geografija / Religionsgeographie 1948). Pirmasis religijų geografijos mokslinių tyrinėjimų objektas buvo religijų paplitimas ir jo geografinis pagrindimas (H. Hassingeris, O. Maullis). H. Hassingeris teigė, kad religijų paplitimas dažnai sutampa su tautų ar valstybių sienomis, religijų erdvė – su žmonių kitų bendrijų ribomis. Tai lemia artimas religijų sąsajas su ekonomika, gyvenvietėmis, susisiekimu, menu. Šios sąsajos netiesiogiai pasireiškia ir formuojant kultūrinį kraštovaizdį. Religija turi tiesioginės įtakos žmonių gyvenimui ir veiklai, kuri žmogų supančiai erdvei suteikia tam tikrą pavidalą. P. Fickeleris religijų geografijos objektu laikė religijos ir geografijos santykį. Pirmiausia buvo tiriama religijų įtaka kraštovaizdžiui (vėliau religijų geografijos objektas buvo praplėstas). Kraštovaizdyje yra gausybė religijos atspindžių, religinių atvaizdų, simbolių. Prie įprastų dalykų, t. y. kulto statinių ir panašių, priskiriama ir religijų įprasmintos spalvos, šviesos, skaičiai. Šie (ypač 3, 5, 7, 9) dažnai turi įtakos kulto statinių ir bokštų kiekiui, statinio horizontaliai ar vertikaliai struktūrai, jos proporcijoms ir panašiai, taip veikdami ir kraštovaizdį. Jo pokyčiams įtakos turi ir vadinamasis šventasis laikas (žmogaus gyvenimo įvairūs laikotarpiai, periodiškas religinio įvykio minėjimas, derliaus ciklai). Kraštovaizdį formuoja ir vadinamosios šventosios kryptys (šalies pagrindiniai keliai dažniausiai vesdavo į pagrindinį religinį centrą), jos nustato ir laidojimo kryptį, kulto statinių ašį. Ten, kur tikėta, kad mirusiųjų pasaulis yra Vakaruose, į Vakarus buvo orientuojami ir mirusiesiems skirti kulto įrenginiai, nekropoliai, kapavietės įrengiamos vakarinėje gyvenvietės dalyje (pvz., senovės Egipte). Religinę prasmę turi ir tam tikros spalvos (islame – žalia, budizme – geltona, aukso) bei šviesos; tai atspindi kulto pastatų spalvos, apšvietimas, šviesa (žvakių, fakelų, laužų, iliuminacijų ir panašiai) per religines apeigas ar šventes, apeiginių drabužių spalvos.
Religijų geografijai labai svarbus religijos ir gamtinės aplinkos santykis. Šventybė (esminė religijotyros kategorija) gali būti susijusi su visa aplinka arba jos dalimi (kalnais, giraitėmis, vandens telkiniais, gyvūnais). Tyrinėjama su kuo susijusi šių vietų ir objektų reikšmė (išskirtinumas, nepasiekiamumas, ypatingos spalvos ir panašiai). Daugelyje religijų žinoma šventomis laikytos giraitės, į kurias įžengti galėdavo dažniausiai tik žyniai. Nuo seniausių laikų dievų buveine laikomi kalnai (jie reikšmingi ir monoteistinėse religijose). Beveik visose religijose egzistuoja šventųjų vandenų kultas. Pastebėta, kad su upėmis ar jų ištakomis siejami dievai ir dvasios, o ežerai dažniau laikomi kokio nors demono gyvenama vieta. Vanduo dažniausiai siejamas su moteriškosiomis dievybėmis, dvasiomis ir būtybėmis (sirenos, undinės). Tam tikrõs upės vanduo laikomas turinčiu šventosios galios, apvalančiu ir nuskaistinančiu; taip formuojasi vadinamosios šventosios kraštovaizdžio dalys, dažnai siejamos su religiškai motyvuotais įvairiais draudimais (tam tikruose vandens telkiniuose maudytis, žvejoti ar skalbti, kirsti tam tikrus medžius, medžioti, auginti ir valgyti tam tikrų rūšių gyvulių mėsą ir kita). Kai kurių tyrinėtojų teigimu, baltams būdinga magiškas gydomąsias galias priskirti vadinamiesiems šventiesiems šaltiniams.
Šventąsias kraštovaizdžio dalis papildo žmonių suformuoti kraštovaizdžio objektai (kapinynai, šventyklos, vienuolynai ir pan.). Religiniai draudimai, nesusiję su šventosiomis vietomis, t. p. gali formuoti kraštovaizdį (draudimas gerti vyną musulmonams, susilpnino Mažosios Azijos vynuogininkystę ir panašiai).
Religijų geografijos tyrinėtojai nustatė, kad beveik visos didžiosios religijos kilo teritorijoje tarp 25º ir 35º šiaurės platumos, ši juosta buvo pavadinta religijų įsteigėjų zona (Zone der Religionsstifter).
Analizuojama kraštovaizdžio įtaka religijai. Pastebėta, kad dykumos ir aukštikalnės skatina formuotis pavojingų, rūsčių dievų įvaizdžius, stepėse ir dykumose religinė reikšmė suteikiama žvaigždėms, derlingi dirvožemiai lemia chtoninių dievybių kultų susiklostymą. Karštoje ir sausoje klimato juostose svarbiausios yra saulės ir vandens dievybės. Tyrinėjama augalijos įtaka religijai (religinių simbolių pasirinkimas ir kita).
LIETUVOJE pirmuoju religijų geografijos veikalu, liudijančiu, kad religinės idėjos, vyravusios rytų ir vakarų baltų arealuose, lėmė architektūros, nekrokulto statinių, tautosakos ir kitas ypatybes, kai kurių tyrinėtojų laikoma N. Vėliaus kn. Senovės baltų pasaulėžiūra. Struktūros bruožai (1983).
L: G. Beresnevičius Religijotyros įvadas Vilnius 1997.