renesansas Lietuvos architektūroje

renesánsas Lietuvõs architektroje

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neturėjo savo antikinės klasikos palikimo, todėl italų renesanso kriterijai Lietuvos 16 a. architektūrai netaikytini. Dėl savitų ekonominių ir kultūrinių sąlygų, tradicinės statybos technologijos (medinės architektūros tradicijų, ne akmens, o plytų naudojimo) nebuvo sukurta sava renesanso meno teorija, o perimtos naujos formos vertintos kaip stilistinės tendencijos, jos derintos su vietos tradicijomis.

Gilios vidurinių amžių tradicijos ilgai neužleido vietos renesansui, jis į Lietuvą pradėjo skverbtis tik 16 a. pradžioje – pirmiausia reiškėsi valdovo dvare, kuriame dirbo iš kitų šalių atvykę architektai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kaip ir kitose Europos šalyse, buvo itin populiarūs italų architekto S. Serlio veikalai, žinomi Nyderlandų ir Prancūzijos architektų projektai. Formalistinis stiliaus perėmimas tęsėsi iki 17 a. vidurio, kartu reiškėsi ir ankstyvojo baroko formos.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje plitusi renesanso architektūra buvo vienas daugiakultūrį regioną vienijančių veiksnių. Skiriama ankstyvasis (16 a. pradžia–1550), brandusis (1550–1625) ir vėlyvasis (1625–55) renesanso laikotarpiai.

Renesansas

L: T. Adomonis, K. Čerbulėnas Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija t. 1 Vilnius 1987; Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio t. 1 Vilnius 1988; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Lietuvos dailininkų žodynas t. 1 / sud. A. Paliušytė Vilnius 2005.

Pasaulietinė architektūra

P. Smuglevičiaus Subačiaus vartai (plunksna, teptukas, 1785, Krokuvos nacionalinis muziejus)

Pirmieji renesanso bruožų turintys pastatai Lietuvoje neišliko. Ankstyviausios apraiškos ryšku visuomeninės paskirties statiniuose. 1503–22 Vilnius buvo apjuostas mūrine gynybine siena (nugriauta 1800–05, išliko tik nedidelė jos dalis ir Medininkų, arba Aušros, vartai) su penkeriais vartais (Išganytojo, Subačiaus, Medininkų, Rūdninkų, Trakų, vėliau įrengti dar penkeri) ir dviem bokštais – Apskrituoju ir Išganytojo. Renesanso bruožų siena įgavo 17 a. pradžioje ją rekonstruojant (išmūrytas klasikinei architektūrai būdingas karnizas, aukštas atikas, dekoruotas Nyderlandų mokyklos stiliumi).

16 a. pirmame ketvirtyje renesanso stiliaus elementų atsirado didžiojo kunigaikščio ir didikų pilyse bei rūmuose. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje (apie 1530, po 1539 dirbo italų architektai ir skulptoriai B. Z. da Gianotti, broliai G. ir B. Cini, 1800 nugriauti, 2009 simboliškai atidaryti) – būdingiausias Lietuvos renesanso architektūros paminklas. Jie buvo dekoruoti tašyto akmens detalėmis, kurių būta ir 1551 pradėtoje statyti pilies Šv. Onos ir Barboros bažnyčioje. Renesanso laikotarpiu pilyje dirbo architekai, inžinieriai, statybininkai iš Vakarų Europos šalių: U. Hosius, J. U. Hosius, J. Breitfusas (Praiethfuss), F. Unstherffe, P. Bohemus. Manoma, 17 a. pirmame ketvirtyje vykusiai Žemutinės pilies rekonstrukcijai vadovavo architektas P. Nonhartas (Nonhardt, Nonhaart).

16 a. pirmoje pusėje pereinamojo iš gotikos į renesanso stiliaus pilis statydinosi Lietuvos didikai. Pastatyta taisyklingo plano, apjuosta aukštais pylimais, su 4 bokštais Goštautų pilis Geranainyse (Gardino sr., 1519–29, neišliko), vėlyvosios gotikos ir renesanso bruožų turinti kunigaikščių Iljiničių Myriaus pilis (Gardino sr., apie 1550, Pasaulio paveldo paminklas, nuo 2000), 3 aukštų su daugiakampiais ryškiai išsikišusiais bokštais ir arkine galerija fasade Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio pilis Nesvyžiuje (1582–1604, architektas G. M. Bernardoni, 17–18 a. perstatyta).

Myriaus pilis (apie 1550)

16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje renesanso stilistinės formos, nors supaprastintos ir perkurtos, jau plačiai paplito civilinėje architektūroje. Šio laikotarpio būdingi pastatai: P. Nonharto rūmai Gaidžiūniškėse (Gardino sr., apie 1612), Siesikų rūmai (17 a. pirmas ketvirtis; jų planas ir smarkiai išsikišę apskriti bokštai primena prancūzų ir flamandų renesansines pilis), Sapiegų rezidencijos Galšioje (Gardino sr.) ir Bychave (Mogiliavo sr., abi 17 a. pradžia), Norviliškių (16 a., 1617 perduota pranciškonams, nuo 2005 privati nuosavybė), Kiršenšteinų Raudonės (16 a. pabaiga) ir Gelgaudų Panemunės (1604–10) pilys. 17 a. pradžioje nauja gynybinė architektūra (fortifikacijų sistema – pylimai su bastionais) buvo pritaikyta strateginėse Radvilų pilyse – Biržuose (žinoma iš 1625 švedų daryto brėžinio) ir Nesvyžiuje (žinoma iš 17 a. pradžios T. Makowskio raižinio).

Renesansas

L: T. Adomonis, K. Čerbulėnas Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija t. 1 Vilnius 1987; Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio t. 1 Vilnius 1988; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Lietuvos dailininkų žodynas t. 1 / sud. A. Paliušytė Vilnius 2005.

Miestų planavimas

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradėjus vykdyti Valakų reformą (1557) renesanso principai taikyti planuojant miestus. Vieni pirmųjų taisyklingai suplanuotų (centre – kvadratinė turgaus aikštė, iš jos kiekvieno kampo išėjo po dvi tarpusavyje statmenas gatves) miestų – Kaunas, Jurbarkas (abu 1540), Virbalis (1561) – priklausė valdovo domenui. 1607 pagal taisyklingo miesto plano principus sutvarkyta Chodkevičių Kretinga, nuo 16 a. pabaigos savo miestus (Nesvyžių, 1584, Biržus, 16 a. pabaiga, Kėdainius, 17 a. pirmoje pusėje) perplanavo Radvilos.

Statyta naujos rotušės (Nesvyžiaus, apie 1584), tinkuoti ir dekoratyvine sienų tapyba puošti miestiečių namai. Susiklostė būdingas galu į gatvę pastatytas turtingo miestiečio mūrinis namas su Nyderlandų mokyklos banguotų formų frontonu (namai Didžiojoje gatvėje Kėdainiuose, Pilies gatvėje 32 Vilniuje, Vilniaus gatvėje 20 Kaune).

Nauju renesanso architektūros elementu tapo aukšti atikai, suskaidyti nišomis su biforinėmis arkomis (namas Pilies gatvėje 4, arsenalas Žemutinėje pilyje, Vilniaus universiteto P. Smuglevičiaus kiemo fragmentai; visi Vilniuje).

Renesanso visuomeninei architektūrai būdinga santūri plastika, vyrauja paprasti tūriai ir lygios plokštumos, skaidomos nišų, plokščių piliastrų, paprasto profilio karnizų. Pastatai dažniausia tinkuoti, išorės dekorui naudota tapyba, keramika, tinko reljefai, kartais – akmuo. Orderio elementų nedaug, jie supaprastinti, modifikuoti; pasitaiko itališko tipo atvirų galerijų, lodžijų.

Renesansas

L: T. Adomonis, K. Čerbulėnas Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija t. 1 Vilnius 1987; Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio t. 1 Vilnius 1988; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Lietuvos dailininkų žodynas t. 1 / sud. A. Paliušytė Vilnius 2005.

Sakralinė architektūra

Šv. Petro ir Pauliaus katedra Šiauliuose (1595–1625)

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios Gardine fasadas (1587)

Renesanso stilius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sakralinėje architektūroje plėtojosi sudėtingiau nei visuomeninėje. Tai lėmė staigus daugumos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės perėjimas prie reformacijos, vėliau, 16 a. pabaigoje, prasidėjęs atsimetimas nuo jos, labai vėlyvas, bet savitas krikščioniškosios mūrinės sakralinės architektūros paveldas – vėlyvosios gotikos ir bizantiškosios architektūros tradicijos.

Manoma, po 1530 gaisro rekonstruota Vilniaus katedra (Vilniaus katedra ir varpinė; architektai B. Z. da Gianotti, G. Cini) turėjo renesanso stiliaus požymių. Tikėtina, kad jos fasadas buvo panašus į 1535 atstatytą pirmąją Šiaurės Europoje renesansinę Plocko katedrą (ją projektavo tie patys architektai). Renesanso sakraliniams pastatams būdinga masyvūs, pagrindinio fasado link aukštėjantys tūriai, aukšti dvišlaičiai stogai, santūriai suskaidytos lygios tinkuotos plokštumos, portalai, orderiai, eklektiškai, bet išradingai taikomi klasikinio profilio karnizai ir frizai bei ornamentinis dekoras.

16 a. viduryje pastatytos gotikinės su renesanso bruožais Šv. Kryžiaus koplyčios Vilniaus Vyskupo sode (17 a. įtrauktos į bonifratrų vienuolyno ansamblį), 16 a. antroje pusėje – nedidelė vienanavė su aukštu 5 tarpsnių keturkampiu bokštu fasade evangelikų reformatų bažnyčia Zaslavlyje (Minsko sr., apie 1557; ji priskiriama Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei būdingų vienbokščių bažnyčių tipui, bet jau neturi kontraforsų, yra dekoruota rustika), Klecko Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia (Minsko sr., apie 1558).

Evangelikų reformatų maldos namuose ryškūs gynybinės architektūros elementai: didelis bokštas Naujojo Sveržanio (Minsko sr., 16 a. pabaiga) bažnyčios fasade, du masyvūs apskriti Kamojų (Vitebsko sr., apie 1606) bažnyčios bokštai. Evangelikai reformatai pirmieji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pasistatydino centriškojo plano bažnyčias – Kuchčycuose (Minsko sr., 16 a. antra pusė), Smurgainyse (Gardino sr., 1612). 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje statyti katalikų sakraliniai pastatai, be renesanso, turi ir gotikos bruožų (Gardino Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, vadinamoji Vytauto parapinė, 1587, Tytuvėnų, po 1614, Skarulių, 1622, evangelikų reformatų Kelmės, 1615, ir Deltuvos, 1638, bažnyčios).

Tuo pačiu metu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sakralinėje architektūroje pradėjo reikštis ankstyvojo baroko tendencijos. Kai kurie šio laikotarpio katalikų sakraliniai pastatai turi daug bendrų bruožų su Liublino miesto ir regiono vėlyvojo renesanso sakraline architektūra. Tai Vilniaus bernardinių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (1594–1627; Šv. Mykolo bažnyčia), kurios eksterjere dera gotikos, renesanso ir ankstyvojo baroko bruožai, interjere – cilindriniai skliautai su liunetėmis, dekoruoti nerviūras primenančia tinkline stiuko lipdyba su Sapiegų herbais. Savitos dvi kryžminio plano katalikų bažnyčios – Šv. Stepono Vilniuje (1612, nugriautas bokštas, rekonstruota apie 1820) ir Šv. Petro ir Pauliaus katedra Šiauliuose (1595–1625) – vertingiausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės renesanso sakralinės architektūros statiniai.

Nyderlandų mokyklos motyvai žymu Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčios (Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis) ir Šv. Jonų, arba Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono Evangelisto, bažnyčios (abi Vilniuje; Šv. Jonų bažnyčia) frontonuose (pastarosios frontonas žinomas iš piešinio). Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje (1631–1653; buvo didžiausia šios konfesijos bažnyčia Lietuvoje) savitai derinami gotikos ir baroko bruožai.

Renesanso architektūra

L: T. Adomonis, K. Čerbulėnas Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija t. 1 Vilnius 1987; Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio t. 1 Vilnius 1988; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Lietuvos dailininkų žodynas t. 1 / sud. A. Paliušytė Vilnius 2005.

3089

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką