repatriãcija (lot. repatriatio – grįžimas į tėvynę), tarptautinei teisei neprieštaraujantis užsienio valstybėje esančių kitos valstybės piliečių (karo ar civilių asmenų, pvz., karo belaisvių, karo pabėgėlių, internuotųjų, deportuotųjų, emigrantų, prekybinių laivų ekipažo narių) organizuotas grąžinimas į jų valstybę pagal juos išleidžiančios ir priimančios valstybių susitarimą arba tarptautinę sutartį.
Repatriacija tarptautinėje teisėje
Kai vienos valstybės teritorijos dalis pereina kitai valstybei, tos dalies gyventojams ar kuriai nors jų kategorijai dažniausiai leidžiama pasirinkti pilietybę, pasirinkusieji senąją – repatrijuojami. Užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės (apatridai) per repatriaciją gali išsaugoti savo statusą ir tam tikrą laikotarpį likti užsieniečiais ar apatridais valstybėje, į kurią grįžo. Tokie asmenys t. p. gali įgyti juos priėmusios valstybės pilietybę pagal joje galiojančius įstatymus. Gali būti ir taip, kad repatriantas, kirtęs valstybės, į kurią grįžta, sieną, tampa jos piliečiu, jei tik su tuo pats sutinka. Karo belaisvių ir kitų karo aukų (pvz., sužeistųjų, ligonių) repatriaciją reglamentuoja 1949 Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos (Lietuvoje įsigaliojo 2001) ir kiti tarptautiniai susitarimai. Per ginkluotą konfliktą karo belaisviai gali būti repatrijuojami, jam pasibaigus privalo būti repatrijuojami. Karo belaisvių repatriacijos išlaidos paskirstomos nešališkai tarp belaisvius laikančios valstybės ir valstybės, kuriai belaisviai priklauso.
Po Antrojo pasaulinio karo iškilo perkeltųjų asmenų repatriacijos problema. Tebevykstant karui buvo pasirašyta SSRS, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos (1945 02), SSRS ir Prancūzijos (1945 06) susitarimai, numatantys remti ir skatinti šių valstybių piliečių repatriaciją, bet ji palietė ir SSRS okupuotų teritorijų (Baltijos valstybių, Besarabijos, Rytų Lenkijos) teritorijas. Repatriacija įgavo didelį mastą po Antrojo pasaulinio karo, t. p. 20 a. 7–9 dešimtmetyje daugeliui Afrikos valstybių iškovojus nepriklausomybę (pvz., 7 dešimtmetyje iš Alžyro į Prancūziją grįžo 1,5 mln. prancūzų). Repatriacijos bruožų įgauna etninių rusų (1991 žlugus SSRS už Rusijos ribų jų liko apie 25 mln.) grįžimas į Rusiją iš kitų Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių ir Baltijos šalių. Repatriaciją skatina Jungtinių Tautų sprendimai dėl asmenų, pabėgusių ar išvarytų iš savo namų per 1992–2008 karinius konfliktus Pietų Kaukaze, bet tie sprendimai nevykdomi.
Jūrininkų repatriaciją reglamentuoja 1926 ir 1987 konvencijos Dėl jūrininkų repatriacijos. Jose nustatyta, kad jūrininkas turi teisę į repatriaciją, jei jo darbo sutartis baigiasi jam būnant užsienyje, laivo savininkas nebegali įvykdyti savo įsipareigojimų dėl bankroto, laivo pardavimo, pasikeitus laivo registracijai, įvykus laivo avarijai, t. p. jūrininkui susirgus, gavus traumą ar dėl kitos medicininės priežasties, kai reikalingas gydymas už laivo ribų, t. p. dėl kitų aplinkybių. Jei laivo savininkas negali įvykdyti repatriacijos, ją vykdo valstybė, kurios teritorijoje registruotas laivas, arba valstybė, iš kurios turi būti repatrijuojamas jūreivis, arba valstybė, kurios pilietybę turi jūreivis. Tarptautinė darbo organizacija 2006 priėmė Darbo jūrų laivyboje konvenciją (įsigaliojo 2012, Lietuvoje įsigaliojo 2014), kuri apima visas darbo jūrų laivyboje tarptautines konvencijas, rekomendacijas, standartus, t. p. pagrindinius kitų tarptautinių darbo konvencijų principus.
73
Repatriacija Lietuvoje
1918 03 Vokietijai ir sovietinei Rusijai pasirašius Bresto taiką karo pabėgėliams susidarė galimybė grįžti į tėvynę. Repatriacija prasidėjo 1918 vasarą, kuriantis Lietuvos valstybinėms institucijoms išsiplėtė metų pabaigoje. Į Lietuvą norintiems grįžti pabėgėliams užteko Rusijos arba Lietuvos valstybinių institucijų išduotų liudijimų, kad jie buvę priversti išsikelti iš Lietuvos (tokius liudijimus išduodavo ir lietuvių visuomeninės organizacijos, pvz., tremtinių komitetas). Repatriacija paspartėjo 1920 07 12 pasirašius Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį (iki jos 1920 06 pasirašyta lietuvių tremtinių grąžinimo sutartis). Susitarta pasikeisti karo belaisviais ir politiniais kaliniais. Į Lietuvą norintys grįžti karo pabėgėliai ir tremtiniai turėjo gauti Lietuvos vidaus reikalų ministerijos sutikimą. 1940 SSRS okupavus Lietuvą, 1941 01 10 pasirašytas SSRS ir Vokietijos vyriausybių susitarimas dėl Vokietijos piliečių ir vokiečių kilmės asmenų perkėlimo iš Lietuvos į Vokietiją bei lietuvių, rusų ir baltarusių persikėlimo iš buvusių Klaipėdos ir Suvalkų kraštų į Lietuvą. Naudodamiesi giminystės ryšiais arba fiktyviais dokumentais į Vokietiją repatrijavo ir lietuvių. Iš Suvalkų krašto atkelti lietuviai (apie 11 000, dauguma ne savo valia) buvo įkurdinti buvusiuose vokiečių repatriantų ūkiuose, o Vokietijai okupavus Lietuvą vėl išvaryti. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui 1944 09 22 tarp LSSR vyriausybės ir Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komiteto sudarytas susitarimas dėl lietuvių evakavimo iš Lenkijos ir Lenkijos piliečių evakavimo iš Lietuvos. 1945 07 sudarytas SSRS ir Lenkijos vyriausybių susitarimas dėl teisės buvusiems Lenkijos piliečiams lenkams ir žydams repatrijuoti į Lenkiją bei rusams, ukrainiečiams, rusinams, baltarusiams ir lietuviams – į SSRS. Oficialiais duomenimis, per 1944–47 vykusią repatriaciją iš Lietuvos į Lenkiją išvyko apie 171 000 (faktiškai – 180 000–190 000) asmenų. 1944 pabaigoje, kol Vilniaus krašto priklausomybė atrodė neaiški, Lenkijos repatriacinės organizacijos neskatino lenkų iš jo išvykti, 1945 pabaigoje lenkai jau repatrijavo masiškai. Lenkijos valdžiai nepavyko lietuvių iškeldinti iš Seinų ir Suvalkų kraštų; jie nenorėjo palikti gimtųjų vietų. Pagal 1957 03 25 SSRS ir Lenkijos vyriausybių susitarimą dėl tolesnio lenkų tautybės asmenų repatrijavimo iš SSRS, iki 1959 iš Lietuvos į Lenkiją išvyko daugiau kaip 48 000 žmonių (iš jų daugiau kaip 40 000 lenkų). Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos pabėgėlių stovyklose sovietų pareigūnai apgaule ir kitais būdais, be kitų SSRS piliečių, rengė ir išvežtų į priverčiamuosius darbus bei karo pabėgėlių lietuvių repatriaciją. Ja daugiausia pasinaudojo su Vokietijos kariuomene iš Klaipėdos krašto pasitraukę lietuvininkai. Vokietijos buvusių piliečių repatriacija į Vokietijos Federacinę Respubliką tęsėsi iki 1980. Nuo 20 a. 6 dešimtmečio vidurio gerėjant SSRS ir Vokietijos Federacinės Respublikos santykiams, 1958 iš SSRS leista išvykti buvusiems Vokietijos piliečiams. 1958–60 repatrijavo 6158 Klaipėdos krašto gyventojai (iš jų 5073 į Vokietijos Federacinę Respubliką, 453 – į Vokietijos Demokratinę Respubliką), t. y. didžioji dalis ten dar gyvenusių Klaipėdos krašto lietuvininkų. Nuo 20 a. 7 dešimtmečio pabaigos vykstant SSRS žydų repatriacijai į Izraelį ir Vakarų valstybes iš Lietuvos išvyko daug Lietuvos žydų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę į Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalis (daugiausia į Rusiją) 1992 repatrijavo daugiau kaip 10 000, 1993 – daugiau kaip 13 000 rusakalbių gyventojų; vėliau išvykstančiųjų skaičius mažėjo. 1996 Europos Taryba įpareigojo Rusiją šiai sutinkant sudaryti repatriacijos fondus ištremtiems per SSRS okupaciją Baltijos valstybių piliečiams ir jų palikuonims, bet tai nebuvo vykdoma.
repatriantas
2974