responsòrijus (lot. responsorium < responso – atsakau, atsiliepiu), giesmė, susiklosčiusi iš responsorinės psalmodijos, giedama per Liturgines valandas po Skaitinių.
Tipai
Pagal pobūdį ir liturginę priklausomybę skiriami dviejų tipų responsorijai – trumpasis ir ilgasis, arba didysis. Trumpieji responsorijai buvo giedami per Rytmetinę, Vakarinę (Mišparus) ir per vadinamąsias mažąsias valandas, ilgieji – per Aušrinę, svarbiausių švenčių progomis – ir per Mišparus.
Trumpieji responsorijai
Trumpieji responsorijai labai paprastos struktūros: solistas gieda atliepą (refreną), tą patį priegiesmį pakartoja choras, toliau solistas gieda atskirą eilutę, choras gieda atliepo antrąją dalį, solistas gieda mažąją doksologiją, paprastai tik jos pirmąją dalį ir choras užbaigia giesmę pakartodamas visą atliepą. Trumpųjų responsorijų melodika – silabinė arba silabinė neuminė, neišplėtota, labai siauro ambitus; derminė sandara t. p. neišplėtota, menkai susijusi su 8 bažnytinių dermių sistema, greičiausiai priklauso grigališkojo choralo archajiškam sluoksniui. Melodijų nėra daug – iš Šventraščio paimti skirtingi tekstai per visus liturginius metus giedami taikant tas pačias melodijas ir jų variantus. Vyrauja neišplėtotos hipolydinės dermės melodijos.
Ilgieji responsorijai
Ilgieji responsorijai pasižymi nepalyginti didesne įvairove, kiekiu ir plėtote, anksčiausiai kaip atskiras žanras minimi 6 a. Šv. Benedikto reguloje. Savo forma šios ilgosios giesmės iš esmės nesiskiria nuo trumpojo responsorijaus. Jį t. p. sudaro pagrindinis atliepas, dalijamas į 2 puses, vienos ar kelių eilučių ir doksologijas. Manoma, pagal seniausią praktiką ilgieji responsorijai giedoti taip: atliepas (solistas) – atliepas (choras) – eilutė (solistas) – atliepas (choras) – doksologija (solistas) – antroji atliepo pusė (choras) – atliepas (solistas) – atliepas (choras). Ilgainiui susiklostė ir įsitvirtino šiek tiek kitokia nakties valandų praktika: kiekviename iš Aušrinės noktiurnų giedami 3 ilgieji responsorijai, iš kurių pirmieji du giedami, po eilutės kartojant tik antrąją atliepo pusę, o trečiajame – po eilutės ir atliepo pusės giedamas visas atliepas. Visi responsorijai yra be doksologijų. Ilgieji iškilmingų Mišparų responsorijai visuomet giedami su doksologija, bet paprastai po jų giedama tik antroji atliepo pusė nekartojant viso atliepo.
Ilgųjų responsorijų repertuaras – gausus. Seniausiame išlikusiame giesmyne – 10 a. pabaigos–11 a. pradžios Hartkerio antifonale – jų priskaičiuojama daugiau kaip 600. Vėlyvuosiuose viduramžių šaltiniuose jų esama apie 1200. Ilgųjų responsorijų tekstų didžiuma paimta iš įvairių Senojo Testamento knygų, skirti įvairiems liturginių metų laikotarpiams. Pvz., per gavėnią giedami responsorijai su tekstais iš Penkiaknygės ir Jozuės knygos, po Sekminių – iš Išminties knygų ir psalmių, Kalėdų laikotarpiu – iš Evangelijų.
Modalumo atžvilgiu ilgieji responsorijai kurti ir giedoti visomis oktoecho dermėmis, bet daugiausia melodijų yra VII ir VIII dermės, o mažiausiai – V ir VI. Ilgųjų responsorijų melodikos stilistika pasižymi didesniu puošnumu ir išplėtota melizmika, nors ši ir nusileidžia Mišių responsorinių giesmių – gradualų, aleliujų, traktų – gausiai ir nepaprastai ornamentuotai melizmikai.
Daugiabalsiai responsorijai
Vėlyvaisiais viduramžiais pradėta kurti ir daugiabalsius responsorijus. Viename seniausių daugiabalsių rankraštinių giesmynų – Winchesterio troparijuje (11 a. pradžia) – užrašyta apie 60 tokių giesmių. Nemažai jų esama ir Leonino bei Perotino Magnus liber (12–13 amžius). Šios giesmės solisto giedamà atliepo dalis ir eilutė polifoniška, o choro – vienbalsė choralo melodija. Taip giedota beveik iki 15 amžiaus. Sudėtingas polifonines kompozicijas tuo laikotarpiu gebėjo atlikti tik labiausiai pasiruošę kantoriai, o ne visas choras. 16 a. polifoniškai imta rašyti choro giedamas vietas, o solistui buvo paliekama vienbalsė melodija. Tokio tipo responsorijai buvo itin paplitę Anglijoje (kūrė J. Taveneris, T. Tallisas, W. Byrdas ir kiti). Kitur Europoje nuo 15 a. antros pusės pagal reponsorijų tekstus imta rašyti specialūs motetai. Nuo 16 a. antros pusės polifoniniai responsorijai daugiausia kurti Kalėdų ir Didžiosios savaitės laikotarpiams. Išpopuliarėjo kompozicijos, vadintos Tenebrae (lotyniškai tamsa, naktis). Renesanso epochoje tokių kompozicijų sukūrė P. G. da Palestrina, T. L. de Victoria, C. Gesualdo. Jos buvo rašomos iki pat 18 a. pabaigos (F. Couperinas, A. Scarlatti, N. Jommelli, J. M. Haydnas ir kiti).
2752