retòrika (gr. rhētorikē technē – iškalbos menas), įtikinamo kalbėjimo mokslas. Retorika nuo pat jos atsiradimo 5 a. prieš Kristų senovės Graikijoje siejama su plačiai suvokiama persvazija (paveikti, įtikinti, įteigti, sužavėti), kuri yra pagrindinis retorikas tikslas, ir su idealiu suvokimu – intelektinių, etinių ir emocinių kalbos elementų sinteze.
Skiriama bendroji ir specialioji, klasikinė ir naujoji retorika. Bendrosios retorikos teorinius pagrindus padėjo Aristotelis, nuo to laiko ji žinoma kaip susistemintas argumentuoto įtikinamo kalbėjimo mokslas, turintis savo struktūrą, apibrėžimą, terminiją, taisykles. Šis kanoninis mokslas taikomas ir specialiosioms retorikoms (teisinei, politinei, dvasinei, pedagoginei, reklamos ir kitai retorikai), bet skiriasi jų vartojimo sritis, tikslai, funkcijos ir adresatas, todėl kiekviena jų turi ir specifinių reikalavimų. Klasikinė retorika visą dėmesį skyrė įtikinamiems viešųjų kalbų kūrimo, rašymo ir sakymo metodams, kurie liko oratorinio, arba iškalbos meno, disciplinų objektas. Naujoji retorika yra suartėjusi su įtikinamosios komunikacijos teorija, susitelkusi į kritišką kitų autorių tekstų suvokimą ir vertinimą, įvairiapusio konteksto pažinimą, retorinių argumentavimo priemonių analizę. Ji moko iš teksto pažinti kalbėtoją, jo tikslus ir motyvus, nusakyti jo įvaizdį, charakterį, pažiūras, vertybes, politines, ideologines, moralines nuostatas, santykį su adresatu. Naujosios retorikos tikslas – veiksmingo ar neveiksmingo, tikslingo ar netikslingo kalbėjimo (rašymo, diskutavimo, polemizavimo) priežasčių tyrimas. Klasikinė retorika visą dėmesį skyrė kalbėtojui, naujajai retorikai rūpi abi komunikacijos pusės – ir kalbėtojas (rašytojas), ir klausytojas (skaitytojas, žiūrovas). Naujosios retorikos objektas labai platus, jis apima įvairių rūšių viešąjį sakytinio, rašytinio, monologinio, dialoginio pobūdžio diskursą, analizuoja meninius ir nemeninius įvairių žanrų žiniasklaidos tekstus, kuriais autoriai siekia įtikinti.
Retorika Lietuvoje
Lietuvoje retorika dėstyta Vilniaus jėzuitų kolegijoje nuo 1570. Retorikos vadovėlių lotynų kalba parašė M. K. Sarbievijus (Apie aštrų ir šmaikštų stilių / De acuto et arguto 1619–20), M. Radau (Improvizuojantis oratorius / Orator extemporaneus 1640), Ž. Liauksminas (Oratorinė praktika ir retorikos meno taisyklės / Praxis oratoria sive praecepta artis rhetoricae 1648), K. Kojalavičius‑Vijūkas (Šešiasdešimt religinės kalbos būdų / Modi LX sacrae orationis variae formandae 1644, Retorikos pagrindai / Institutiones rhetoricae 2 t. 1654–59).
923