reumatològija (reumatas + gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas), medicinos šaka, tirianti reumatinių ligų etiologiją, patogenezę, diagnostiką, gydymą ir profilaktiką. Naudoja bendruosius klinikinius, instrumentinius, laboratorinius ir rentgeninius tyrimo metodus, t. p. ir specifinius, pvz., artroskopiją, sąnario vidinio dangalo biopsiją, sąnarinio skysčio tyrimą.

Kai kurias sąnarių ligas (artritus) aprašė senovės graikų gydytojas Hipokratas. Graikų gydytojas Galenas pavartojo reumato terminą. Rogerius (iki 1140–95, Italija) aprašė veido pažeidimus, panašius į vilko įkandimą, sergant raudonąja vilklige. T. Sydenhamas (Anglija) aprašė reumatinį poliartritą, podagros priepuolį ir reumatinį smegenų pažeidimą. W. Heberdenas (1710–1801, Didžioji Britanija) 1802 aprašė mazgus ant pirštų sąnarių (vėliau pavadintus Heberdeno mazgais), būdingus sergantiesiems artroze. 1835 J.‑B. Bouillaud (Prancūzija) ir 1836 G. Sokolskis (Rusija) įrodė reumatinio poliartrito ir širdies pažeidimo ryšį. L. T. Biettas (1781–1840, Šveicarija) 1838 pasiūlė terminą erytheme centrifuge raudonajai vilkligei apibūdinti, kurį jo mokinys P. L. A. Cazenave’as (1795–1877, Prancūzija) 1850 pakeitė į lupus erythemateux (erythematosus). 1863 I. Neumannas (1832–1906, Austrija) aprašė histologinius pakitimus, būdingus sisteminei raudonajai vilkligei, 1872 M. Kaposi (1837–1902, Vengrija) – jos požymius, išskyrė 2 sisteminės raudonosios vilkligės formas – diskoidinę ir diseminuotąją. 1904 K. A. L. Aschoffas (Vokietija) aprašė reumatui būdingas miokardo granulomas. 1913 Jungtinių Amerikos Valstijų gydytojai F. J. Poyntonas ir A. Paine’as nustatė, kad reumatas kyla persirgus streptokokine infekcija. 1928 įkurta Tarptautinė kovos su reumatu lyga, beveik visose šalyse – kovos su reumatu komitetai. 1949 P. S. Henchas (Jungtinės Amerikos Valstijos) reumatines ligas pradėjo gydyti kortikosteroidais (Nobelio premija 1950). G. Wickas (g. 1943, Austrija) 1993 aprašė antinuklearinius antikūnus, susidarančius sergant autoimuninėmis ligomis, endotelio ląstelių apoptozę ir kitus autoimuminių reumatinių ligų mechanizmus.

20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje daugiausia atliekami kamieninių ląstelių tyrimai ir jų taikymas reumatologijoje (C. Jorgensenas, g. 1961, Prancūzija), t. p. kuriami nauji vaistai reumatinėms ligoms gydyti (M. Adamas, Čekija).

Lietuvoje

Pirmieji darbai iš reumatologijos pasirodė 19 a. pradžioje. To laikotarpio Vilniaus medicinos draugijos protokoluose minima reumatinė angina, reumatinis otitas, reumatinis glositas ir kitos reumatinės ligos. J. Frankas veikale Praktiški medicinos patarimai (Praxeos medicae universae praecepta 14 t. 1811–43) aptarė kai kuriuos reumatologijos klausimus, laikė reumatą dažna karštinės priežastimi. Vilniaus universitete 1812 L. Boguševičius apgynė medicinos daktaro disertaciją apie dilgėlinę, 1815 J. Račkovskis – apie reumatinę chorėją, 1817 T. Volkovinskis – apie reumatinį karditą, t. p. vienas pirmųjų pasaulyje aprašė reumato pažeistą širdį. S. Mošinskis 1876 paskelbė duomenų apie sąnarių reumatinio uždegimo gydymą salicilo rūgštimi. 1934 Kaune buvo įkurta draugija kovai su reumatu (A. Ambraziejūtė‑Steponaitienė, V. Kuzma, M. Marcinkevičius, E. Vinteleris). 1937 J. Kupčinskas apgynė medicinos daktaro disertaciją apie reumatinių ligų gydymą, pasiūlė jų gydymo būdų, kartu su kitais įkūrė reumatologų mokyklą. Reumatologijos klausimai tiriami Vilniaus universitete, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijoje, Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Inovatyvios medicinos centre (iki 2010 Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutas). A. Matulis vienas pirmųjų sergančiuosius reumatinėmis ligomis pradėjo gydyti imunosupresantais, įdiegė daug reumatinių ligų diagnostikos metodų. Jo vadovaujami darbuotojai surinko duomenų apie reumatinių ligų paplitimą Lietuvoje ir jų struktūrą, lyties, amžiaus, klimato socialinių ir ekonominių veiksnių įtaką sergamumui ir tų ligų eigai. 1967 įkurta Reumatologų draugija (pirmininkas A. Matulis), kuri nuo 1995 pavadinta Lietuvos reumatologų asociacija (pirmininkas A. Venalis). 1982 įsteigtas Respublikinis reumatologijos centras.

20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje daugiausia buvo tiriama reumatinių ligų epidemiologija (P. Erelis), sergančiųjų reumatinėmis ligomis medicininė, socialinė ir profesinė reabilitacija (H. Guobys), vaikų reumatinės ligos (E. B. Puodžiūnienė), lazerio terapijos poveikis reumatiniams susirgimams (J. Raistenskis), mikrokristalinės artropatijos ir jų laboratorinė diagnostika (I. Butrimienė), reumatoidinio artrito, sisteminės raudonosios vilkligės, vaskulito paplitimo, tyrimo ir gydymo tobulinimas (J. Dadonienė). Nuo 2000 klinikinėje praktikoje pradėtas taikyti gydymas biologinės terapijos vaistais. Nuo 2010 pradėta plėtoti regeneracinės medicinos kryptis siekiant sukurti gyvybingą kremzlę (A. Venalis).

Svarbesni veikalai: E. Puodžiūnienės Vaikų miokardo distrofija (1980), H. Guobio Reumatinės sąnarių ligos (1981), A. Matulio ir D. Stankaitienės Imuniniai sutrikimai ir imunoreguliuojančioji terapija sergant reumatinėmis ligomis (1982, rusų kalba), E. Puodžiūnienės Vaikų sąnarių ligos (1994), E. Redaitienės ir J. Dadonienės Imunologiniai tyrimai reumatologijoje (1997), I. Butrimienės Mikrokristaliniai artritai (1998), A. Venalio Reumatoidinis artritas (2000), J. Dadonienės Vaskulitai ir kitos reumatinės būklės (2004), autorių kolektyvo Reumatologija (2 t. 2008), autorių kolektyvo Reumatologijos pagrindai (2010).

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką