revoliùcija (lot. revolutio – perversmas), šalies ar krašto didelės gyventojų dalies iniciatyva per palyginti trumpą laiką įvykęs didelio masto visuomenės ekonominių, socialinių ar politinių santykių pasikeitimas. Revoliucija yra pilietinio karo forma, nuo valstybės perversmo ar sukilimo skiriasi tuo, kad šiuos nebūtinai lydi esminiai socialinės sistemos pokyčiai. Mokslininkai nesutaria dėl tyrimo objekto, yra didelė revoliucijos apibrėžimų įvairovė. Viena šio reiškinio priežasčių – kylančios naujos revoliucijos turi daug unikalių bruožų.
Revoliucijų skirstymai
bolševikų kariai ir šarvuotas automobilis prie Karinio revoliucinio komiteto štabo Smolnyje (1917 lapkričio pradžia)
Pagal visuomenės perėjimo iš ankstesnės socialinės tvarkos į kitą pobūdį skiriamos prievartinės (pvz., Anglijos revoliucija, Prancūzijos revoliucija, Kinijos revoliucija) ir taikios (pvz., Čekijos Aksominė revoliucija, Ukrainos Oranžinė revoliucija), pagal kintančios socialinės ar kitokio pobūdžio struktūros tipą – socialinės (socialinė revoliucija), ekonominės, kultūrinės, politinės, technologinės (pramoninė revoliucija, mokslo ir technikos revoliucija) revoliucijos. Marksistinės pasaulėžiūros tyrėjai revoliucijas skirsto pagal varomąsias jėgas – ikikapitalistinės (daugelis valstiečių karų), buržuazinės, buržuazinės demokratinės (pvz., Nyderlandų nepriklausomybės karas), proletarinės (pvz., 1919 Bavarijos, Vengrijos revoliucijos) ir socialistinės (pvz., 1917 Spalio perversmas Rusijoje, 1949 Kinijos revoliucija), nacionalinės išsivaduojamosios (19 a. Lotynų Amerikos šalių nepriklausomybės karai) revoliucijos.
Revoliucijų kilimo priežastys
Revoliuciniai įvykiai visuomenėje dažniausiai susiję su didėjančiu nepasitenkinimu esama tvarka, valdžios nuvertimo konkrečia istorija, valdžios užgrobimą pateisinančio mito propaganda ir naujos valdžios veiksmų programos įgyvendinimu. Revoliucija dažniausiai vyksta visuotinio nepasitenkinimo atmosferoje, net ir tada, kai revoliuciją paskatina politinė mažuma. Ne visos revoliucijos būna sėkmingos (pvz., 1848 daugelyje Europos šalių vykusios revoliucijos, Rusijos 1905–07 revoliucija), ne visos atneša teigiamų pokyčių (pvz., 1917 Spalio perversmas Rusijoje).
Paryžiaus komunos barikados (1871)
Požiūrio į revoliuciją raida
Belgijos revoliucija (aliejus, 1835, dailininkas Egideʼas Charlesas Gustaveʼas Wappersas, Belgijos karališkasis dailės muziejus Briuselyje)
Esminių visuomenės santykių pasikeitimo (jie nevadinti revoliucija) koncepcija atsirado antikos laikais. Toks įvykis buvo laikomas blogiu. Senovės graikai (pvz., Aristotelis) manė, kad revoliuciniai pokyčiai galimi tik susilpnėjus visuomenės pamatinėms kultūrinėms nuostatoms, radikaliai pakitus dorinėms ir religinėms vertybėms. Platono vertinimu, kai tikėjimai visuomenėje įsišakniję giliai, revoliucija negalima. Tradicijų išsaugojimas buvo vienas svarbiausių prioritetų ir viduriniais amžiais. Ypač tuo rūpinosi Bažnyčia. Šios pažiūros kito humanizmo epochoje, kai visuomeninė tvarka buvo desakralizuojama. Italų filosofo N. Machiavelli teigimu, gali būti aplinkybių, kai valstybės valdymas turi keistis. 15 a. pabaigoje Italijoje (bet ne visuotinai) šiuolaikine prasme pradėtas vartoti ir revoliucijos terminas (anksčiau jis reiškė sugrįžimą į ankstesnę būklę, restauraciją, todėl, pvz., 17 a. Anglijos kontrrevoliucionierių pergalė amžininkų vadinta Šlovingąja revoliucija). Jis apibrėžė netikėtą jėga įvykdytą valdovo nuvertimą nuo valdžios (21 a. pradžioje tai vadinama valstybės perversmu).
17 a. anglų mąstytojas J. Miltonas vienas pirmųjų teigė, kad revoliucija turi teigiamų bruožų ir yra būdas, padėsiantis visuomenei atskleisti savo potencialą. 18 a. pabaigoje revoliucija pradėta vadinti bandymą sukurti kažką visiškai naujo, be to, daug kam (pirmiausia Prancūzijos revoliucionieriams ir jų tradicijos šalininkams) revoliucija visada buvo pažangus ir visuomet su laisvės siekiu susijęs dalykas. Šis požiūris tapo 19 a. išplėtotų dviejų įtakingiausių revoliucijų teorijų pamatu. Vienos jų autorius K. Marxas teigė, kad revoliucija kyla, kai visuomenėje vyraujantis gamybos būdas pradeda neatitikti išaugusių gamybinių jėgų. Tuomet sustiprėjusi nauja visuomeninė grupė (pvz., buržuazija) atima valdžią iš senuosius santykius remiančios grupės (pvz., žemvaldžių aristokratų). Šis požiūris paaiškina keletą didžiųjų revoliucijų (pvz., 18 a. pabaigos Prancūzijos), bet jį sunku pritaikyti, pvz., 1917 įvykiams Rusijoje (Spalio perversmas), kur svarbiausi politinių kovų dalyviai buvo ne tiek socialinės klasės, kiek radikalių intelektualų vadovaujama revoliucinė partija, o gamybos būdo pokyčiai vyko revoliucionieriams jau užgrobus valdžią.
kilus Austrijos revoliucijai (1848–1849) barikados prie Vienos universiteto 1848 05 (spalvota litografija, 1848, dailininkas F. Werneris)
Marksistinis požiūris vargu ar paaiškina ir vadinamąsias dešiniąsias revoliucijas (pvz., įvykdytas B. Mussolini vadovaujamų fašistų, A. Hitlerio vedamų nacių) arba naujausiųjų laikų religines revoliucijas (pvz., 1979 Irano revoliucija). Dėl šios priežasties daug šalininkų turėjo 19 a. prancūzų istoriko A. de Tocqueville’io teorija, kad revoliucija kyla ne tada, kai žmonės kenčia nuo didelės priespaudos ar yra visiškai nuskurdę, bet kai jų gyvenimas pradeda gerėti ir šis procesas netikėtai nutrūksta (arba žmonėms atrodo, jog nutrūko), tai yra revoliuciją sukelia ne absoliutus, bet santykinis nepriteklius ir žlugusios viltys. Daugeliui ir ši nuomonė pasirodė per daug supaprastinta.
20 a. revoliucijų fenomeno tyrimai išsiplėtė (ypač Šaltojo karo laikotarpiu). Revoliucijų priežastis ir dėsningumus siekė išsiaiškinti sociologijos, politologijos, istorijos mokslų atstovai. Jie tyrė ne tik 19 a. mokslininkų iškeltus klasių ar socialinių grupių kovos, masių psichologijos, bet ir ideologijų, masių mobilizacijos, kultūros reiškinių ir kito sąsajas su revoliuciniais įvykiais. Pripažintas glaudus revoliucijų ir socialinių judėjimų ryšys, geopolitinių veiksnių įtaka revoliucijų sėkmei ar nesėkmei (pvz., 20 a. antros pusės Lotynų Amerikos daugelis revoliucijų pralaimėjo dėl Jungtinių Amerikos Valstijų įsikišimo). Jungtinių Amerikos Valstijų istorikas Craneʼas Brintonas išleido vieną geriausių revoliucijų studijų Revoliucijos anatomija (Anatomy of Revolution 1938), kurioje palygino Anglijos, Prancūzijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos revoliucijas, išskyrė visoms joms būdingus etapus ir pranašavo, kad Rusijos revoliucija kada nors pasieks kontrrevoliucijos etapą (vadinamąją Termidoro reakciją; 1989–99 Rytų ir Vidurio Europoje vykusios taikios antikomunistinės revoliucijos dažnai laikomos šios pranašystės išsipildymu).
Maidano revoliucijos barikados Kijeve (2014 01 26)
20 a. lyginamosios istoriografijos metodu mokslininkai siekė atsakyti į klausimą, kodėl vienose šalyse socialinės revoliucijos vyko, o kitose (pvz., Didžiojoje Britanijoje) socialiniai pokyčiai nesukėlė didesnių kruvinų vidaus konfliktų, kodėl Vokietijos ir Japonijos plėtra išsiskiria smurto protrūkiais ir beveik nuolatiniu kontrrevoliucinės ideologijos vyravimu. 21 a. pradžioje mokslininkai (pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų sociologai Charles Tilly, Theda Skocpol ir kiti) revoliucijos terminą taiko atsargiai, dažniausiai tik išimtiniams istorijos įvykiams (ypač kai kalbama apie socialines revoliucijas). Yra nuomonių, kad bent jau Vakarų demokratinėse šalyse revoliucijų era baigėsi. Kito požiūrio šalininkai (pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų politologas ir antropologas Jamesas C. Scottas, Jungtinių Amerikos Valstijų sociologai Jackas A. Goldstone’as, Jeffas Goodwinas ir kiti) primena, kad viena būdingiausių visų revoliucijų ypatybių – netikėtumas.
buržuazinė revoliucija; socialistinė revoliucija; antikomunistinė revoliucija