rezonánsas (lot. resonans – aidintis, atsiliepiantis), priverstinis amplitudės padidėjimas virpesių sistemoje, kai veikiančios išorinės jėgos dažnis yra artimas sistemos savųjų virpesių dažniui. Virpesių amplitudė padidėja tuo labiau, kuo mažesni sistemos energijos nuostoliai. Rezonansas pasireiškia įvairios kilmės virpesių sistemose, pvz., mechaninėje (svyruoklė), elektrinėje (virpesių kontūras), kvantinėje (atomai, molekulės, branduoliai). Svarbus yra rezonanso vaidmuo gamtoje, moksle ir technikoje. Jis gali būti ir žalingas, ir naudingas. Pvz., veikiant tam tikro dažnio išorinėms periodinėms jėgoms pastatuose ir įrenginiuose (pvz., tilte, laive) susidaręs rezonansas gali sukelti katastrofą. Muzikinėje akustikoje rezonansas grindžiamas stipraus ir gryno garso išgavimas muzikos instrumentu (pvz., smuiku, arfa), elektronikos inžinerijoje rezonansu pavyksta išskirti reikiamo dažnio signalą iš kitų signalų. Kvantinėje sistemoje rezonansas galimas, kai elektromagnetinio lauko poveikio jai dažnis sutampa su šuolio dažniu tarp atomų, molekulių arba branduolių energijos lygmenų. Tokie rezonansinės sąveikos pavyzdžiai yra rezonansinė sugertis, elektronų paramagnetinis, branduolių magnetinis rezonansas, branduolių gama rezonansas (Mössbauerio reiškinys). Branduolių magnetinis rezonansas plačiai taikomas medicinoje diagnostikos tikslais. Koherentinės elektromagnetinės spinduliuotės šaltiniuose (lazeris) rezonansinė sąveika panaudojama energijai išgauti iš sužadintų atomų veikiant elektromagnetiniam laukui. Kaip mechaninį ir akustinį reiškinį rezonansą pirmą kartą aprašė G. Galilei.
564