ribnio naudingùmo teòrija, maržinalistinė ekonominė teorija, kuri teigia, kad prekių ir paslaugų vertę ir rinkos kainą lemia jų ribinis naudingumas vartotojui. Ribinio naudingumo teorija padeda suprasti paklausos dinamiką, paaiškinti vartotojo elgseną paskirstant ribotus ekonominius išteklius įvairių rūšių prekėms ir paslaugoms pirkti.
Ribinio naudingumo teorijos atstovai ir jų idėjos
Ribinio naudingumo teorijos pagrindinius teiginius pirmasis 1854 suformulavo H. H. Gossenas (Gosseno dėsniai), kaip savarankišką ekonominę teoriją 19 a. 8–9 dešimtmečiais išplėtojo Austrų mokyklos atstovai (C. Mengeris, E. von Böhm‑Bawerkas, F. von Wieseris), t. p. W. S. Jevonsas, M. E. L. Walrasas.
Ribinio naudingumo teorija atmetė požiūrį, kad prekės vertės šaltinis yra darbo ir kitos sąnaudos, patirtos ją gaminant (kaip teigė, pvz., darbo vertės teorija), ar kitos objektyvios savybės, būdingos pačiai prekei. Pagal ribinio naudingumo teoriją, vertę prekei suteikia subjektyvūs vartotojų įvertinimai, pagrįsti jų poreikiais, kuriuos ši prekė gali patenkinti. Vertę turi tik tos gėrybės, kurių kiekis pasaulyje yra ribotas ir nepakankamas visiems žmonių poreikiams patenkinti (kitaip nei, pvz., oras, kurio Žemėje užtenka visiems), o kiekybiškai prekės vertę vartotojo požiūriu ir kainą, kurią jis pasirengęs už ją sumokėti, išreiškia prekės ribinis naudingumas. Įvairiems žmonėms jis bus nevienodas, nes skiriasi jų gyvenimo prioritetai, poreikiai, skoniai, ir netgi tam pačiam žmogui prekės ribinis naudingumas kinta atsižvelgiant į vartojamą jos kiekį: iš pradžių ji vartojama būtiniausiems, vėliau – vis mažesnės svarbos poreikiams, kol visi įmanomi poreikiai patenkinami ir toliau didinti prekės vartojimą tampa visiškai nenaudinga ar net žalinga (pvz., maistas iš pradžių vartojamas, kad žmogus nemirtų badu, paskui sveikatai ir darbingumui išsaugoti, paskui dėl malonumo, kol pasiekiama tokia būklė, kai vartodamas daugiau maisto žmogus negauna iš jo jokios naudos ir gali tik susirgti nutukimu). Didinant prekės vartojimą jos ribinis naudingumas nuolat mažėja (vadinamasis mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis), pirkti daugiau jos vienetų vartotojai sutinka tik tada, kai rinkoje mažėja jos kaina, – taip formuojasi prekės paklausa. Vartotojas geriausiai panaudoja savo ekonominius išteklius, pasiekia optimalią vartojimo struktūrą ir gauna didžiausią bendrąjį naudingumą, kai visų jo vartojamų prekių ir paslaugų rūšių ribinis naudingumas yra vienodas. Ribinio naudingumo teorija tapo ekonominių reiškinių ribinės analizės pradžia.
1890 A. Marshallas susiejo ribinio naudingumo teoriją su ribinio produktyvumo teorija, analogiškai teigiančia, kad kiekvieno papildomai sunaudojamo gamybos veiksnių vieneto produktyvumas mažėja.
Ribinio naudingumo teorijos pagrindu 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje E. von Böhm‑Bawerkas sukūrė vadinamąją ažio teoriją, pagal kurią palūkanos aiškinamos kapitalo savininko susilaikymu nuo jo turimų išteklių vartojimo dabartyje, už tai jis gauna priedą (ažio) prie šių išteklių dabartinės vertės, J. G. K. Wicksellis ir I. Fisheris ekonomikoje įvedė laiko preferencijų sampratą, F. Y. Edgeworthas išplėtojo abejingumo kreivių analizę, kuria grindžiami ribinio naudingumo matavimai.
20 a. viduryje kai kurias ribinio naudingumo teorijos idėjas modifikavo lošimų teorijos pradininkai J. von Neumannas ir O. Morgensternas, susiedami ribinio naudingumo teoriją su D. Bernoullio laukiamo naudingumo hipoteze, rizikos ir neapibrėžtumo įvertinimais.
Ribinio naudingumo teorija Lietuvoje
Lietuvoje šią ekonominę teoriją išpopuliarino P. Šalčius.
P. Šalčius Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija Vilnius 1991; R. Čiegis Ekonominių teorijų istorija Vilnius 2006; C. Menger Grundsätze der Volkswirtschaftslehre Wien 1871; W. S. Jevons The Theory of Political Economy London 1871; E. von Böhm‑Bawerk Kapital und Kapitalzins Innsbruck 1889; A. Marshall Principles of Economics London 1890; J. von Neumann, O. Morgenstern Theory of Games and Economic Behavior Princeton 1944; J. A. Schumpeter History of Economic Analysis New York 1954.
2638
ažio teorija; mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis