rinkimų geografija

rinkmų geogrãfija, elektòrinė geogrãfija, politinės geografijos mokslų šaka, tirianti šalies ir atskirų jos regionų politinę geografinę struktūrą ir gyventojų rinkiminio elgesio teritorinių skirtumų priežastis. Kitos tyrimų kryptys: rinkėjų politinių preferencijų geografijos priežastingumas, rinkiminių teritorijų sistemos suformavimo pagrindimas, visuomenės įvairių grupių atstovavimo renkamose valdymo institucijose teritoriniai skirtumai, rinkiminių apygardų ribų nustatymas (džerimanderingas). Rinkimų geografijos teikiami duomenys svarbūs politinėms jėgoms formuojant rinkimų strategijas, vykdant regioninę politiką, optimizuojant šalies rinkiminių teritorijų sistemą. Pirmieji rinkimų geografijos tyrimai atlikti 20 a. 2–3 dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje (E. Krebheilas), Prancūzijoje (A. Siegfriedas), Jungtinėse Amerikos Valstijose (J. K. Wrightas) bet rinkimų geografija išpopuliarėjo tik 20 a. 6–7 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose (D. R. Reynoldsas), Didžiojoje Britanijoje (J. R. Prescottas, P. J. Tayloras), kitose šalyse.

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimų rezultatų žemėlapis (2020)

Rinkimų geografija plėtojama tik demokratinėse šalyse, todėl daugumoje Vidurio ir Rytų Europos šalių susiformavo 20 a. pabaigoje, jose įsitvirtinus demokratiniams politiniams režimams.

Lietuvoje

Lietuvoje pirmieji darbai paskelbti 20 a. 10 dešimtmetyje (P. Kavaliauskas, V. Daugirdas Lietuvos politinio rajonavimo problema 1993). Svarbiausias rinkimų geografijos mokslinis darbas – V. Petrulio daktaro disertacija Lietuvos politinio lauko teritorinė struktūra (elektorinio metodo pagrindu) (2009). Rinkimų geografijos tyrimus atlieka geografai V. Daugirdas, P. Kavaliauskas, V. Petrulis, R. Tučas, V. Valiūnaitė ir kiti. Nuo 2005 rinkimų geografija dėstoma Vilniaus universitete.

2679