rinkmų téisė, žmogaus politinė teisė rinkti valstybinės valdžios atstovus (aktyvioji rinkimų teisė) ir teisė būti išrinktam (pasyvioji rinkimų teisė). Rinkimų teisė yra piliečių viena svarbiausių politinių teisių, dalyvavimo valdant šalį pagrindinė forma, todėl laikoma demokratinės valstybės ir atviros pilietinės visuomenės gyvavimo būtina sąlyga. Dalyvaudami laisvuose demokratiniuose rinkimuose piliečiai formuoja atstovaujamąsias valstybinės valdžios institucijas, per kurias tauta įgyvendina suvereno galias. Pagal visuotinai pripažintas teisės normas ir principus, įtvirtintus Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (1950), Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (1966) ir kitur, valstybės legitimi (legitimumas) valdžia turi būti grindžiama rinkėjų valia, išreikšta laisvuose, teisinguose, periodiškai vykstančiuose rinkimuose, kurių pagrindiniai principai – visuotinė, tiesioginė, lygi rinkimų teisė ir slaptas balsavimas. Daugelyje šalių teismo pripažinti neveiksniais ir kalintys asmenys negali įgyvendinti nei aktyviosios, nei pasyviosios rinkimų teisės.
LIETUVOJE piliečių rinkimų teises garantuoja Konstitucija (1992), reglamentuoja Seimo rinkimų (1992, nauja redakcija 2000), Prezidento rinkimų (1993, nauja redakcija 2008), Savivaldybių tarybų rinkimų (1994, nauja redakcija 2010), Rinkimų į Europos Parlamentą (2003, nauja redakcija 2013) įstatymai.