riñkos ekonòmika, kapitalstinė ekonòmika, ekonominė sistema, kurioje rinka yra pagrindinis mechanizmas, reguliuojantis visuomenės ekonominius santykius. Rinkos ekonomika grindžiama visų gamintojų ir vartotojų ekonominių sprendimų ir veiksmų laisvės, konkurencijos, gamybos priemonių nuosavybės formų įvairovės, stichiško rinkos kainų nusistatymo pagal paklausos ir pasiūlos dėsnius, savanoriškų sutartinių santykių tarp ūkio subjektų principais. Rinkos ekonomikos sąlygomis kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali savarankiškai spręsti, kokį darbą ar verslą pasirinkti, ką ir kaip gaminti, kur ir kokia kaina parduoti pagamintą produkciją, kokioms prekėms ar paslaugoms išleisti už ją gautas pajamas. Gyventojų ir įmonių ekonominiai sprendimai dėl išteklių paskirstymo ir gamybos priimami vadovaujantis jų pačių privačiais interesais, bet konkurencijos mechanizmas nukreipia juos visuomenei naudinga linkme („nematomosios rankos“ principas). Gamintojų ir vartotojų ekonominiai mainai yra savanoriški, kai jų nevaržo centralizuotas ekonominis planavimas ir kontrolė, visi gyventojai yra teisiškai laisvi (pvz., jų negali sieti vergovinė ar feodalinė priklausomybė nuo kitų asmenų ir iš jos kylančios prievolės). Ūkio struktūroje dažniausiai vyrauja privati nuosavybė, nors rinkos ekonomika gali veikti ir esant gamybos priemonių visuomeninei ar valstybinei nuosavybei (rinkos socializmas). Rinkos ekonomika remiasi darbo pasidalijimu, prekine gamyba ir išplėtotais ekonominiais mainais rinkoje, tuo ji skiriasi nuo natūrinio ūkio, kuriame pagamintos prekės daugiausia suvartojamos paties gamintojo ir jo šeimos narių poreikiams. Valstybės poveikis rinkos ekonomikos veiklai griežtai reglamentuojamas ir ribojamas, jos pagrindinės funkcijos – garantuoti nuosavybės neliečiamumą, sąžiningą konkurenciją, ekonominę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir sudarytų sutarčių laikymąsi.

19 a. įsigalėjus kapitalizmui rinkos ekonomika tapo vyraujančia ūkio organizavimo forma visame pasaulyje, bet 20 a. atsiradus jos alternatyvai planinei ekonomikai socialistinėse šalyse ekonomistai ir visuomenė nuolat ginčijasi, kuri iš šių ekonominių sistemų yra geresnė. Rinkos ekonomikos privalumai, palyginti su planine ekonomika: rinkos ekonomika yra lankstesnė, greičiau reaguoja į aplinkos pokyčius, joje gaminama daugiau ir geresnės kokybės prekių ir paslaugų (rinkoje netgi atsiranda jų perteklius, tuo tarpu planinei ekonomikai būdingas nuolatinis prekių ir paslaugų deficitas), dėl to bendrasis visuomenės gyvenimo lygis dažniausiai yra aukštesnis; visiems gyventojams ir įmonėms garantuojama ekonominės iniciatyvos ir pasirinkimo laisvė; konkurencijos mechanizmas efektyviau nei centralizuotas planavimas paskirsto ekonominius išteklius, t. y. nukreipia juos į tas ūkio šakas, vietoves ir įmones, kur jie naudojami geriausiai, formuoja optimalią ūkio struktūrą ir atlygina efektyviau veikiantiems ūkio subjektams už jų pastangas didesnio pelno ar pajamų forma, skatina geresnį gamybos organizavimą, mokslinę techninę pažangą ir išteklių taupymą. Rinkos ekonomikos trūkumai – privatūs subjektai nesugeba spręsti makroekonominių (pirmiausia nedarbo ir infliacijos), socialinių, ekologinių, regioninių (susijusių su gamtinių, žmogiškųjų, finansinių išteklių pasiskirstymo ir ekonominės plėtros netolygumais įvairiuose regionuose ir šalyse), viešosios infrastruktūros objektų, į kuriuos investicijos nėra pelningos (pvz., mokyklų, kelių), kūrimo ir kitų problemų, kurios yra bendros visai visuomenei, jas gali spręsti tik valstybė; pajamų paskirstymas pagal konkurencijos rezultatus didina socialinę nelygybę (tai sudaro nevienodas galimybes ir ateities kartoms) ir ekonominės veiklos riziką; didėja gamybos monopolizacijos grėsmė (būtinybė gintis nuo konkurentų skatina gamintojų susitarimus ir susijungimus, techninei pažangai reikia gamybos ir kapitalo koncentracijos didelėse įmonėse), dėl to gali nukentėti smulkiojo ir vidutinio verslo, vartotojų interesai; rinkos ekonomikos plėtra yra netolygi ir cikliška, ją periodiškai nutraukia ekonominės krizės. Nepaisant to 20 a. pabaigoje rinkos ekonomika įsitvirtino beveik visose pasaulio valstybėse (įskaitant ir buvusias socialistines šalis), iš esmės sutariama, kad rinkos ekonomikos trūkumus reikia šalinti ne pakeičiant ją planine ekonomika, bet vykdant geresnį, socialiai orientuotą rinkos valstybinį reguliavimą.

rinkos ūkis

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką