Riòlkos kultūrà, Rekos kultūrà, Vakarų Sibiro archeologinė kultūra.
Gyvavo 6–10 a. prie Obės upės dabartinėje Tomsko srityje. Pavadinta pagal Riolkos kapinyną, kurį 1977 ištyrė L. Čindina.
Žmonės dažniausiai gyveno piliakalniuose, įrengtuose stačiose upių pakrantėse. Pastatai mediniai, stulpinės ir rentininės konstrukcijos, su sudėtinga šildymo sistema. Šventvietės dažniausiai buvo įrengiamos prie gyvenviečių.
Gyventojai vertėsi gyvulininkyste (galvijai, žirgai), medžiokle, žvejyba, metalo apdirbimu (buvo profesionalių kalvių). Iš molio gamino nedidelius puodelius, didelius puodus puošė šukių įspaudų, geometriniais ornamentais, iš metalo – darbo įrankius, ginklus, papuošalus (zoomorfinius, antropomorfinius kabučius). Už brangiakailių žvėrelių (sabalų, bebrų) kailius įsigydavo šilko audinių, metalo dirbinių. Mirusieji laidoti nedeginti ir deginti pilkapiuose, plokštiniuose kapinynuose. 6–7 a. būta papročio mirusiųjų galvas laidoti atskirai nuo kūno. Prie žmonių randama gyvūnų griaučių, dažni žirgų griaučiai be galvų. 9–10 a. Riolkos kultūroje pastebima tiurkų įtaka.
L: L. Čindina Mogil′nik Rjolka na Srednej Obi Tomsk 1977.
3044