risordžimentas

risordžimeñtas (it. risorgimento – atgimimas), 19 a. socialinis ir politinis judėjimas dėl Italijos suvienijimo į vieną valstybę. Vienu svarbiausių risordžimento akstinų tapo Napoleono karų laikotarpiu (1796–1815) Italijoje prancūzų vykdytos reformos. Kelios Italijos valstybės tapo Prancūzijos imperijos satelitėmis, buvo paskelbtos respublikomis, jose sparčiai didėjo vidurinė klasė, kurios atstovams buvo leista dalyvauti valstybės valdyme. 1814–15 Vienos kongresas grąžino iki Napoleono karų buvusią tvarką. Svarbiausios Italijos vienybės kliūtys buvo trys: Šiaurės Italijoje Austrija buvo užėmusi Lombardiją ir Veneciją, Vidurio Italijoje buvo Popiežiaus sritis, kuri skyrė krašto pietinę ir šiaurinę dalis, be to, Italijoje buvo kelios savarankiškos valstybės (Pjemonto‑Sardinijos ir Neapolio karalystės, Austrijos Habsburgų giminaičių valdomos Toskanos, Parmos ir Modenos kunigaikštystės; visos šios valstybės buvo absoliutistinės). Iki 1848 nacionalinės vienybės siekė nedidelė aristokratijos ir vidurinės klasės dalis. Jie būrėsi į slaptas organizacijas (didžiausia – karbonarai), kurios daugiausia siekė, kad valdovų valdžią ribotų konstitucija, bet dalis jau matė Italiją esant vieninga valstybe. Karbonarai paskatino 1820–21 revoliucijas Neapolyje ir Pjemonte‑Sardinijoje, 1831 vyko sukilimai Bolonijoje, Parmoje ir Modenoje. Visus juos numalšino Austrijos kariuomenė. Ryškų tautiškumo atspalvį risordžimentas įgavo dėl G. Mazzini, siekiančio svarankiškos vieningos Italijos respublikos, veiklos. G. Mazzini 1831 įkurta „Jaunoji Italija“ turėjo skyrius visame Apeninų pusiasalyje. 1846 išrinktas liberalo reputaciją turėjęs popiežius Pijus IX paskatino Pjemonte kilti neogvelfų judėjimą (lyderiai V. Gioberti ir C. Balbo), jo atstovai Italiją vienijančiu simboliu laikė popiežių ir tikėjosi, kad šis taps suvienytos Italijos valdovu (bet Pijus IX šio judėjimo neparėmė). 1848–49 pralaimėjus liberalioms ir respublikoniškoms revoliucijoms (dar Austrijos–Italijos karas) Italijos suvienijimo lydere tapo Pjemonto‑Sardinijos karalystė. Jos liberali santvarka leido iškilti C. B. di Cavourui, kuris pasinaudojo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono III sentimentais Italijai ir užsitikrino jo diplomatinę ir karinę paramą (Plombières’o susitarimas). Padedama Prancūzijos Pjemontas‑Sardinija 1859 nugalėjo Austriją ir iki 1861 pajungė didumą Italijos (Austrijos karas su Sardinijos karalyste ir Prancūzija, Solferino mūšis). Savo žygiais šiuo laikotarpiu išgarsėjo Italijos nacionalinis didvyris G. Garibaldi (Tūkstantinė). Pjemonto‑Sardinijos karalius Viktoras Emanuelis II 1861 03 buvo paskelbtas Italijos karaliumi. Risordžimentas baigėsi 1866 prie Italijos karalystės prijungus Veneciją (Austrijos–Italijos karas) ir 1870 – popiežiaus valdomą Romą. Italijos karalystė nesujungė visų italų gyvenamų žemių; tai lėmė vėlesnį iredentizmo judėjimą, turėjusį didelę įtaką užsienio politikai.