Robert Schumann (litografijos fragmentas, 1840, dailininkas J. Kriehuberis)
Robert Schumann (litografija, 1840, dailininkas J. Kriehuberis)
Schumann Robert (Robertas Šùmanas) 1810 06 08Zwickau 1856 07 29Endenich (prie Bonos), vokiečių kompozitorius. Vienas ryškiausių romantizmo muzikos atstovų. Tėvo knygyne įgijo gerą literatūrinį išsilavinimą (perskaitė G. Byrono, J. W. Goethe’s, F. Schillerio, L. Tiecko, Novalio, E. T. A. Hoffmanno, C. Brentano, H. Heine’s, J. Paulio, J. F. von Eichendorffo veikalus). Vienuolikos metų sukūrė pirmą didesnį muzikos kūrinį. 1828 įstojo į Leipcigo universitetą studijuoti teisės, bet greitai mokslus metė. Lankė F. Wiecko fortepijono pamokas. 1831–32 mokėsi kompozicijos pas Leipcigo rūmų teatro dirigentą, kompozitorių H. Dorną. Siekdamas kuo greičiau tapti koncertuojančiu pianistu, lavino pirštus savo sukonstruotu specialiu mechanizmu ir pertempė ranką. Išgyvenęs kūrybinę krizę, pradėjo rašyti recenzijas. 1834 su kitais Leipcige įkūrė Neue Zeitschrift für Musik, iki 1844 jo redaktorius. 1840 vedė savo mokytojo dukrą C. J. Wieck (C. Schumann).
1843 F. Mendelssohno‑Bartholdy kvietimu pradėjo dėstyti ką tik įkurtoje Leipcigo konservatorijoje, bet pedagoginis darbas jo prigimčiai netiko. 1844 su šeima persikėlė į Dresdeną, čia įkūrė choro draugiją. Jam prasidėjo depresijų laikotarpis, kuris 1847–48 palengvėjo. 1852–53 sveikata vėl pašlijo, 1854 prasidėjo haliucinacijos. Po nepavykusio bandymo nusižudyti R. Schumannas atsidūrė Endenicho (prie Bonos) psichiatrijos ligoninėje, kurioje po dvejų metų mirė. Iki mirties jį globojo žmona ir J. Brahmsas.
R. Schumanno paminklas Düsseldorfe (kriauklainis, bronza, 1956, skulptorius K. Hartungas)
Kūryba
1840 susidomėjo dainos žanru (jau buvo sukūręs daugelį romantiškųjų programinių fortepijoninių ciklų, neprograminių stambios formos fortepijoninių kūrinių), per metus sukūrė apie 100 dainų balsui ir fortepijonui, tarp jų – vokalinius ciklus Moters meilė ir gyvenimas (Frauenliebe und ‑leben 1840, 8 dainos pagal A. von Chamisso žodžius), Poeto meilė (Dichterliebe 1840, 16 dainų pagal H. Heine’s žodžius). 1841 daug kūrė orkestrui, 1842 – kameriniams ansambliams. Taip pat sukūrė kamerinių kūrinių, solo ir choro dainų, operą Genovaitė (Genoveva, pastatyta 1850 Leipcige). 1850 tapo Düsseldorfo muzikos direktoriumi, sukūrė koncertą violončelei ir orkestrui, Reino simfoniją (Rheinische).
Kūryboje svarbiausią vietą užima fortepijoninė ir vokalinė muzika. R. Schumanno muzikos stilių nulėmė glaudūs ryšiai su literatūra. R. Schumannas buvo įsitikinęs, kad literatūrinis tekstas suteikia muzikai aiškumo, ją įprasmina. Tokie yra gausūs fortepijoniniai ciklai, sudaryti iš vaizdingų pjesių. R. Schumannas ištobulino F. Schuberto sukurtą vokalinės miniatiūros formą Lied – jos vidinę sandarą nulėmė pasirinktas poetinis tekstas, labai svarbią reikšmę įgijo fortepijono partija. R. Schumanno dainos dažnai deklamacinio pobūdžio. Vokalinės lyrikos įtaka ryški ir stambios formos kūriniuose – simfonijose, koncertuose, sonatose. R. Schumanno stilius keitėsi: ankstesniuose kūriniuose vyravęs jaunatviškas impulsyvumas užleido vietą pusiausvyrai, raiškos priemonės tapo taupesnės ir tradiciškesnės.
Kūriniai
Kantata Rojus ir Peri (Das Paradies und die Peri, pagal T. Moore’o Rytų poemas 1841–43), J. W. Goethe’s „Fausto“ scenos (Szene aus Goethes „Faust“ 1844–53), simfonijos I B‑dur Pavasario (Frühlingssymphonie 1841), II C‑dur (1845–46), IV d‑moll (paskutinė redakcija 1851), uvertiūros G. Byrono, F. Schillerio, W. Shakespeare’o, J. W. Goethe’s dramoms, koncertas fortepijonui a‑moll (d. 1 1841, d. 2–3 1845), Koncertinė pjesė 4 valtornoms (Konzertstück 1849), koncertas violončelei a‑moll (1850), kameriniai kūriniai, tarp jų – 3 styginių kvartetai (a‑moll, F‑dur, A‑dur), fortepijoninis kvintetas Es‑dur (visi 1842), kūriniai fortepijonui, tarp jų – 3 sonatos (1835, 1838, 1853), Drugeliai (Papillons 1829–31), Karnavalas (Carnaval, Scènes mignonnes … sur quatre notes, 20 pjesių ASCH tema, 1834–35), Davidsbiundlerių šokiai (Davidsbündlertänze); Fantastinės pjesės (Phantasiestücke, abu 1837), 12 simfoninių etiudų (12 études symphoniques 1834–37), Vaikų scenos (Kinderszenen), Kreisleriana (abu 1838), fantazija C‑dur (1836–38), 8 noveletės (8 Novelletten 1838), Vienos karnavalas (Faschingsschwank aus Wien (1839–40), Miško scenos (Waldszenen 1848–49), Albumo lapeliai (Albumblätter 1832–45), Albumas jaunimui (Album für die Jugend (1848), Margi lapeliai (Bunte Blätter 1836–49), daugiau kaip 300 dainų balsui ir fortepijonui, tarp jų – vokaliniai ciklai Dainų ciklas (Liederkreis 1840, 9 dainos pagal H. Heine’s žodžius), Mirtos (Myrthen 1840, 26 dainos pagal J. W. Goethe’s, H. Heine’s, G. Byrono ir kitų žodžius; vestuvių dovana C. Wieck), Dainų ciklas (Liederkreis 1840, 12 dainų pagal J. F. von Eichendorffo žodžius). Paskutiniai stambūs kūriniai – fantazija bei koncertas smuikui ir orkestrui (abu 1853).
L: P. M. Young Tragic Muse: The Life and Works of Robert Schumann London 21961; Robert Schumann: The Man and His Music London 1972; H. Kohlhase Die Kammermusik Robert Schumans: stilistische Untersuchungen 3 Bde. Hamburg 1979; A. Gerstmeier Die Lieder Schumanns: zur Musik des frühen 19. Jahrhunderts Tutzing 1982.
943