rõgės, susisiekimo priemonė su pavažomis vietoj ratų (tekinių). Rogėmis daugiausia važiuojama sniegu. Traukiamos arklių, elnių, šunų, kartais varomos propelerio (aerorogės). Būna vienkinkių ir porinių, darbinių ir išeiginių, sportinių (rogučių sportas). Roges pradėta naudoti anksčiau negu vežimus; manoma, Vakarų Europos šiaurėje – Šiaurės Vokietijoje ir Šiaurės Olandijoje, Skandinavijoje – rogės darytos daugiau kaip 5000 m. prieš Kristų. Senovės Egipte statant piramides ir kitus statinius rogėmis buvo vežami sunkūs akmens blokai, važinėjama: 14 a. pr. Kr. piešinyje vaizduojamas rogėmis vežamas katafalkas, faraono Tutanchamono kapavietėje rasta rogėse stovinti statulėlė. Daug kur jau turint vežimus per laidotuves, iškilmes rogėmis buvo važiuojama ir šiltuoju metų laiku (Rusijoje iki 17 a. carai, patriarchai ir vasarą važiuodavo rogėmis).
Lietuvoje
išeiginės valstiečių rogės (Rytų Lietuva, 20 a. pirma pusė)
Lietuvos teritorijoje, kaip ir gretimuose kraštuose, rogėmis su natūraliai išlinkusiomis pavažomis, manoma, važinėta jau pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų. Rašytiniuose šaltiniuose (Eiliuotojoje Livonijos kronikoje ir kitur) rogės minimos nuo 13 amžiaus. Išeiginės vienkinkės ir porinės, t. p. darbinės dvarininkų kaustytos rogės minimos 16–18 a. dvarų inventoriuose, valstiečių – 19 a. šaltiniuose (iki tol – greičiausiai nekaustytos). 1588 Antrasis Lietuvos Statutas nustatė palyginti mažą dviejų grašių valstiečių darbinių rogių kainą. Iš pradžių rogės darytos su natūralaus lenkimo pavažomis, nutašytomis iš perskelto lenkto jauno beržo, klevo, ąžuolo, guobos arba uosio; tokios rogės būdavo stiprios ir nekaustytos.
19 a. antroje pusėje valstiečių važiuota porinėmis ir vienkinkėmis darbinėmis ir išeiginėmis, dažnai jau apkaustytomis rogėmis (šlajukės, važiai); Suvalkijoje ir Žemaitijoje važiuota rogėmis (šlajos) su iš storesnio medžio pjautomis arba tašytomis pavažomis (jas reikėjo daugiau kaustyti), kurias jungė du vientisi arba ant stipinų užkalti tašyti skersiniai, Aukštaitijoje ir Dzūkijoje – iki 20 a. pradžios su išlenktomis arba iš lenkto medžio padarytomis pavažomis, sujungtomis trimis keturiais aplenktais apie stipinus, vėliau – tašytais skersiniais ir virš jų išilgai pavažų užkaltomis lentelėmis (užkalais). Iki 19 a. antros pusės rogių pavažos dažnai būdavo pakalamos ąžuolinėmis arba kitokio kietesnio medžio lentelėmis. Išeiginės rogės buvo su puošniais apkaustais, dažytos rudai, geltonai, žaliai, juodai, kartais dviem spalvomis. Nuo 20 a. antros pusės rogės buvo naudojamos vis rečiau, dažniausiai kaip pagalbinė susisiekimo priemonė (kaime), t. p. pramogoms (per žirgų lenktynes, žiemos šventes).
L: J. Morkūnienė Valstiečių rogės, pakinktai ir jų gamyba Vilnius 1994.